Taigi dabar, karaliai, būkite išmintingi, pasimokykite, žemės teisėjai. (Ps 2, 10)

Praeitą savaitę, sausio 6 d., Vakarų krikščionių tradicijoje minima Trijų karalių diena. Evangelijos pasakoja įstabią istoriją, kai pagonių žyniai, sekdami nauja žvaigžde, atkeliavo iš Rytų šalies pagarbinti gimusio Izraelio karaliaus – Kristaus. Pasirinkau antrosios psalmės eilutę, kuri labai tinka apibūdinti šiuos aukštuosius žynius-karalius, tapusius išmintingais Kristaus garbintojais. Įdomu pastebėti, kad šios psalmės pabaigoje karaliai kviečiami bučiuoti Dievo Sūnų – išreikšti pagarbą ir garbinti su džiaugsmu bei vidiniu virpesiu Karalių, kurį pasirinko pats Dievas.

Taigi Psalmyno 2 Psalmė skirta visos žemės karaliams, galingiesiems valdytojams, kurie, anot autoriaus, iš Dievo rankų gauna valdžią tautoms ir žmonėms, nes Jis viešpatauja danguje bei žemėje. Ši psalmė daugelį kartų, ne tik Izraelyje, bet ir kitose krikščioniškose tautose, iškilmingai skambėjo karalių karūnacijos metu.

Psalmistas kviečia valdytojus būti išmintingais, nuolankiais ir pasimokyti iš aukštesnio karaliaus – Dievo Sūnaus. Visi žmonės, be išimčių, yra po Dangumi. Kiekvienam reikalingas vedlys, mentorius, aukštesnis pavyzdys, įkvėpėjas, palaikytojas. Karaliui taip pat, nežiūrint jo iškilios padėties, aukštų pareigų. Kristuje kiekvienas gali atrasti savo Mentorių: ganytojai – Vyresnįjį Ganytoją, mokytojai – savo Mokytoją, gydytojai – žmonių sielų ir kūnų Gydytoją, tarnautojai – Tarną, kūrėjai – nuostabų Kūrėją, išminčiai – didžiąją Išmintį, staliai – Dailidę, o karaliai – didį Karalių. Visiems yra ko pasimokyti iš Kristaus, taip pat ir tautų valdytojams, apie kuriuos eilėmis kalba psalmistas.

Psalmėje taip pat pasimato kontrastingas skirtumas tarp pasaulio galingųjų. Vieni tuščiai puikuojasi, „sąmokslus rezga“, neigia ir nepripažįsta Dievo valdžios – jų galas arti ir staigus. Autorius ironizuodamas sako, kad „Tas, kuris danguje sėdi, juoksis iš jų“ ir jų kėslų (4 eil.), kurie sunyks. Kiti gi, kurie, kaip Dievo mesijinis Sūnus, pažįsta Viešpaties kelius, išmintį, eina nuolankumo taku. Pasakyta: „Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne“ (6 eil.), kuris bus pavyzdžiu kitiems. Iš Siono – amžino Dovydo miesto, išmintingas Karalius valdys visas tautas iki žemės pakraščių. „Tu – mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau“, – paantrina psalmės 7 eil. Ne veltui krikščionys šią psalmę vadina Kristaus psalme. Mat šie žodžiai pakartojami ir sinoptinėse evangelijose Jėzaus gyvenime. Po krikšto Jordano upėje, Kristui einant iš vandens, nuskambo balsas danguje – „Tu esi mylimas Mano Sūnus“.

Gera girdėti, kai mažiau ar daugiau pasiekę žmonės pripažįsta, kad su metais tampa vis labiau tikintys Dievu. Tai jokiu būdu ne dvasios silpnumas, o vidinės brandos ir sąžiningumo ženklas. Išmintinga širdies kryptis ir, kaip psalmistas sako – „Sūnaus pabučiavimas“.

Tai patvirtina psalmės pabaigoje skambantis palaiminimas.

Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki! (Ps 2, 12)

Klausimai apmąstymams:

Ar jūs turite savo gyvenime žmones mentorius, kuriais pasitikite ir galite atskleisti savo jautriausias puses? Kuo jie jums svarbūs?

Kaips suprantate Kristų, kaip savo Mentorių? Kuo Jo dvasingumas praturtina jūsų pašaukimą?

Malda:

Dieve, dėkoju, kad mane unikaliai sukūrei ir apdovanojai talentais, valdžia bei autoritetu. Padėki man eiti nuolankiu savo Viešpaties Kristaus keliu ir visada matyti, kur aš stokoju mentorystės, kad nesustočiau augęs / usi kaip žmogus, tikintis / i, galėčiau toliau bręsti ir mokytis visą laiką iš savo aplinkos žmonių. Parodyk, kas yra mano gyvenimo mokytojai, kad juos atpažinęs / usi pasemčiau išminties. Amen.