Būdami žmonėmis, emociniais kūriniais, visi nesąmoningai siekiame artimumo, meilės, gailestingumo. Tik taip yra atsakomi mūsų vidiniai poreikiai būti suprastais, priimtais ir mylimais. Kristus tam ir atėjo, kad apšviestų tamsą mumyse, išlaisvintų iš neapykantos ir priešiškumo.

Tamsioji destruktyvi jėga gali būti nukreipta ir prieš save, ir prieš kitus. Tada žmonės atstumia, menkina, susipriešina, izoliuojasi vieni nuo kitų.

Williamas Menningeris, vienas žinomas psichiatras, brandaus emocingumo koncepcijos autorius, yra pasakęs: “Mano įsitikinimu, pasaulio viltis – tai tikėjimas, kad atsiras pakankamai žmonių, subrendusių tiek, kad sugebėtų mylėti”. Šią viltį gali išpildyti Viešpats Kristus, pats tapęs tobulu Dievo meilės instrumentu, mus nepaliaudamas brandinti ir vesti į Savo amžiaus pilnatvę. Kristaus atėjimą, mokymą, gyvenimą ir tarnavimą ženklino Dievo gailestingumas, kurį mes, krikščionys, turime iš naujo suvokti tiek bažnyčios, tiek misijos, tiek dvasingumo praktikos gyvenime.

Viename savo palyginime Kristus gražiai atskleidžia, koks yra amžinojo gyvenimo kelias, kuris išreikštas meile Dievui ir artimui. Parodo, ką reiškia būti jo sekėju.

Pakalbėkim apie situaciją aprašytą Luko 10, 25-37.

Štai prie Jėzaus prisiartino vienas Įstatymo mokytojas, ir mėgindamas Jį, paklausė, ką turėtų daryti, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą. Jėzus klausiančiojo žvilgsnį nukreipė į Įstatymą, kurį pastarasis gerai žinojo ir taip drąsiai atstovavo. O ką sako Įstatymas? Įstatymo mokytojas nedelsė atsakyti, nes gerai pažinojo pagrindinę Rašto nuostatą – mylėti Dievą ir artimą. Vis tik toliau nesiliovė klausinėjęs Jėzų, norėdamas pateisinti save. Paklausė: O kas gi yra mano artimas?( 29eil.)

Tada Jėzus pasakė nuostabų palyginimą, kuriame parodė, kokia yra Evangelijos – Gerosios naujienos – pagrindinė žinia ir nuostata, kokie turėtų būti santykiai tarp žmonių. Mes tą palyginimą esame pratę vadinti “Gailestingasis samarietis”, nes Jėzus būtent samarietį pateikia, kaip tikrojo gailestingumo pavyzdį. Svarbu suprasti, kad ano meto žydams samariečiai buvo klaidatikiai, amoralūs, paniekinimo verti pagonys. Todėl toks palyginimas turėjo ir sukrėsti, ir atverti akis tiesai.

Jėzus pasakoja apie vargšą žmogų, kurį plėšikai sumušė, išrengė ir apiplėšę paliko gulėti pusgyvį. Išniekintajame galime pamatyti kiekvieną žmogų, kuriems teko patirti neteisybę ir paniekinimus, apgaulę ir melagingus liudijimus, patyčias ir smurtą. Žemėje nėra žmogaus, kuris nebūtų nukentėjęs nuo kitų žmonių. O gal būt ir mes kažkada buvome kaip tie plėšikai, apiplėšę kitus, sukėlę daug skausmo, pavogę ramybę?..

Taigi sunkiai sužeistas žmogus gulėjo pakelėje kraujuodamas, dūsaudamas iš skausmo ir visiškai bejėgis, ką nors pakeisti. Tokioje būklėje jis susiduria su kitais žmonėmis, kurie tampa jo nelaimės liudytojais. Kunigas, levitas ir samarietis, tai žmonės, kurie netikėtai susiduria su nelaiminguoju. Nė vienas iš paminėtų sumuštojo anksčiau nepažinojo ir, tikriausiai, nelaikė savęs artimu nuskriaustajam.

Tačiau kito nelaimė atskleidžia mus ir parodo ne pagražintą vaizdą, bet tikrą. Vargšo situacija atveria kunigo ir levito, žmonių atstovavusių tarnavimą Dievui, abejingumą ir savanaudiškumą. Tačiau samarietis, atrodytų, dvasingumu nepasižymintis žmogelis, pastebėjo sužeistą ir jam nuoširdžiai padėjo: išplovė žaizdas vynu, jas sutepė aliejumi, uždėjo ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir ten jį slaugė. Jis pasilenkė prie žmogaus purve gulinčio ir suteikė jam pirmąją pagalbą. Galiausia iš anksto pasirūpino dosniai apmokėti užeigos šeimininkui, kuris toliau rūpinsis sužeistuoju, kol tas atsistos ant kojų. Matyt, vargšui atsipeikėjus, toks patarnavimas buvo panašus į paties dangaus įsikišimą, ištiestą pagalbos ranką. Juk ir mes, kai esame silpni, labiausiai laukiame pasigailėjimo ir atjautos. Gailestingumas priartina dangų.

Jėzus šį palyginimą pasakė atsakydamas į klausymą, kas yra žmogui artimas? Akivaizdu, Kristus rodo, kad mūsų artimumą kiekvienam žmogui apsprendžia ne giminystės ryšys, ne draugystė, religinė ar etninė priklausomybė, bet atjauta kiekvienam sutiktam kenčiančiam žmogui, kurį sutinkame savo gyvenimo kelyje.

Veikli, nesavanaudiška meilė atspindi Kristaus tiesą ir malonę.

Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?
…Tas, kuris pasigailėjo…
…Eik ir tu taip daryk! (Luko 10, 36-37).