Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Koks Dievo požiūris į aktoriaus profesiją? | Klausimai – atsakymai

2014 12 kovo | Klausimai - atsakymai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Klausimai - atsakymai
  4. /
  5. Koks Dievo požiūris į...

teatrasSveiki, koks, jūsų supratimu ir teologinėmis žiniomis, Dievo požiūris į aktoriaus profesiją? Ar aktorystė gali tarnauti Viešpačiui, ar tai yra „velnio mechanizmas“? Ačiū už atsakymą.

Greta, 20 m., Vilnius

*****
Dėkoju, Greta, už įdomų ir žingeidų klausimą. Krikščioniškas požiūris, plačiąja prasme, į aktoriaus profesiją yra nevienalytis. Apskritai į visas menininkų profesines veiklas galima būtų pažvelgti trimis skirtingais krikščioniškais požiūriais, t. y. per teologijos santykį į kultūrą.Vieni krikščionys gali būti prieš kultūrą (teatrą, operą, baletą, kiną, televiziją, dailę ir pan.) ir, kaip pastebite ir jūs, ją demonizuoti, vadinti „velnio mechanizmu“. Tokia teologinė pozicija vadinama Kristus prieš kultūrąKiti gi pasirenka visiškai priešingą požiūrį – mato Dievo darbą kultūroje, įvairiose jos formose. Ši teologinė pozicija apreiškia kultūros Kristų arba gali būti vadinama Kristus esantis kultūroje. Treti, laikosi labiau vidurio požiūrio, vadinamo įkultūrintu arba kultūrą reformuojančiu Kristumi. Tai krikščionybė, reformuojanti kultūrą, kurianti kontrkultūrą sekuliariai kultūrai.Panašiai yra ir kalbant apie aktorystę. Bažnyčios istorijos bėgyje santykis tarp teatro ir krikščionio buvo sudėtingas, nevienareikšmis ir įtemptas, o aktoriaus profesija vertinama gana kontraversiškai.Pabandykime pasekti požiūrių kaitą nuo teatro atsiradimo pradžios.Visos pirmosios vaidybos žymės aptinkamos senųjų kultūrų religinėse apeigose. Teatrališkumo bruožų galima įžvelgti ir Senojo Testamento šventyklos kunigų ritualuose, aprangoje bei aukojimo ceremonijoje. Tačiau pats teatras pradeda gyvuoti Graikijos kultūroje, išsivysto iš Dionisijaus kulto apeigų misterijų, kurios vaizduodavo dievaičio gyvenimą ir jo didvyriškus žygius. Ilgainiui vaidybos dalis atsiskyrė nuo tikybos, susiformavo vaidinimams skirta vieta – teatras (gr. k.teorein – matau, stebiu).Romos imperijai įsigalėjus, romėnai perėmė graikų kultūrą, kartu ir teatrą. Tačiau jų vaidinimai buvo žiauresni ir net kruvini. Vaidinime turėjo nužudyti kurį nors veikėją, vergą. Kadangi karingi romėnai mėgo kruvinus vaizdus, jiems cirkas buvo artimesnis nei teatras. Suprantama, ankstyvosios krikščionybės laikais tokie vaizdai negalėjo būti priimtini. Todėl III a. pr. Bažnyčios tėvas Tertulijonas savo veikale De spectaculis siūlė krikščionims net kojos nekelti į teatrą ar cirką, atverdamas jų demonišką prigimtį. O apie vaidintojus šis teologas kritiškai samprotavo: „Ar gali teisusis Dievas, neapkenčiąs visokio melo, priimti į savo karalystę tuos, kurie bjauriai darko savo veido bruožus, plaukus, kurie keičia amžių ir lytį, kurie melagingai dūsauja ir juokauja, pyksta ir myli?“ Akivaizdu, kad Tertulijonas atstovauja Kristus prieš kultūrą šalininkams, dėl tam tikros žiaurios romėniškos teatro kultūros.

Tuo tarpu Klemensas Aleksandrietis (III a. pr.), gyvenęs antrame pagal dydį Romos imperijos mieste – graikiškos kultūros ir filosofijos centre, pagarbiai vertina pastarųjų svarbą Dievo planuose. Savo veikale Stromatai giliai samprotauja apie Dievo darbą graikų kultūroje, gausiai cituoja ne tik Šventąjį Raštą, bet ir graikų, romėnų rašytojus, matydamas, jog graikų kultūra, kaip Dievo Apvaizdos darbas, ėjo pirma Evangelijos, lyg „lietus palaistė klausytojų dirvą geru graikų minčių vandeniu, kad jie galėtų priimti metamą dvasinę sėklą ir pajėgtų lengvai ją priimti“ (Stromatai I). Matome, to pačio laikmečio kitas bažnyčios tėvas, Klemensas Aleksandrietis visai kitaip žiūri į kultūrą. Jis tiki kultūros Kristų – mato paslaptingą Dievo Apvaizdos veikimą kultūroje.

Kalbant toliau apie teatrą, maždaug V a. dvasininkai pamatė vaidybą, kaip tikėjimo tiesų skelbimo priemonę. Kunigai ir vyskupai rašė veikalus bibliniais bei Kristaus kančios motyvais. Religinio turinio veikalai imti vaidinti bažnyčiose ir buvo vadinami „misterijomis“. Tokie vaidinimai tapo tikromis bažnytinėmis šventėmis, į kurias stengėsi patekti visi. Be misterijų viduramžių teatruose buvo populiarios „moralitės“ – vaidinimai apie dorų darbų ir dievoto gyvenimo išganingumą. Šių spektaklių pagrindiniai veikėjai – įvairios dorybės: pamaldumas, teisingumas, darbštumas arba pyktis, godumas, nesusivaldymas ir kt. Tokie dvasininkai palaikė reformuojančio Kristaus teologinę poziciją, kai bažnyčia paima priemonę ir į ją įdeda tikėjimo turinį, t. y. kuria kitokią kultūrą. Šiandien panašūs atitikmenys būtų krikščioniškieji spektakliai, kino filmai. Žinoma, bažnytinis teatras negalėjo gyvuoti amžinai ir išlikti „sterilus“. Todėl XV amžiuje teatre vėl atsiradus pasaulietiniams elementams, vaidyba išėjo iš bažnyčių ir šventovių į prekyvietes, ėmė vystytis atskirai nuo krikščionybės. Pasauliniam teatrui didesnę įtaką ėmė daryti kultūriniai, o ne dvasiniai atsinaujinimai.

Mūsų dienomis įvairios konfesijos skirtingai vertina tiek teatrą, tiek apskritai kultūrą. Kiekvienas krikščionis į aktoriaus profesiją žiūri vadovaudamasis vienu iš trijų minėtų teologinių požiūrių. Kažkas į teatrą žvelgia kaip į Viešpaties indą, tarnaujantį aukštesniems tikslams, vedantį žiūrovą prie apmąstymo, atgailos ir vertybių perkainavimo, kitas krikščionis vaidybą vertina, kaip ir Tertulijonas, kategoriškai – lyg velnio įrankį suvilioti bei paklaidinti žmogaus sielą. O trečias, mato puikią galimybę kurti krikščioniškąjį teatrą ir padaryti jį dorovės mokytoju, evangelizavimo įrankiu, tikėjimo puoselėtoju.

Visi šie požiūriai gyvuoja ir turi teisę gyvuoti, nes kiekvienam iš jų yra Viešpaties numatytas unikalus kelias ir laikas, o žmonės turi pasirinkimo laisvę elgtis pagal vidinį įsitikinimą bei supratimą.

Todėl čia tinka apaštalo Pauliaus nuostata ir pamokymas apie skirtingą krikščionių požiūrį į neesminius dalykus: Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą. Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo – valgo Viešpačiui, nesi dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui. Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta (Rom 14, 5-7).

Tad tarp krikščioniškų konfesijų, ir net vienoje bendrijoje gali gyvuoti skirtingi požiūriai į kultūrą ir menininkų profesijas. Vienas Viešpačiui vaidina ir šoka, kitas nei vaidina, nei šoka – tam pačiam Viešpačiui. Man asmeniškai tarnauja ir grožinė literatūra, ir teatras, ir šokis, ir dainavimas – visa tai leidžia susimąstyti, pervertinti gyvenimo patirtį. Kita vertus, kultūrą matau kaip Viešpaties įrankį šlovinti Kristų ir skleisti Jo tiesą bei malonę žmonėms! Tačiau kiekvienas tegul elgiasi pagal įsitikinimą, Dievo pažinimą, Jo pašaukimą ir išmanymą!

Sekite Kristumi ir Jis parodys, kas jums skirta.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Kodėl reikalingas Adventas? | Klausimai – atsakymai

Kodėl reikalingas Adventas? | Klausimai – atsakymai

Kodėl reikalingas Adventas? Kur parašyta Naujojo Testamento tekstuose, kad kažkas švęstų katalikiškas šventes?.. Man liūdna … Ar dėl to Kristus mirė, kad Jo mokiniai atkristų į katalikiškas tradicijas? (Saulius, vardas pakeistas) Sveikas, Sauliau,Neliūdėkite. Verčiau...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai