Sveiki, koks, jūsų supratimu ir teologinėmis žiniomis, Dievo požiūris į aktoriaus profesiją? Ar aktorystė gali tarnauti Viešpačiui, ar tai yra „velnio mechanizmas“? Ačiū už atsakymą.
Greta, 20 m., Vilnius
Tuo tarpu Klemensas Aleksandrietis (III a. pr.), gyvenęs antrame pagal dydį Romos imperijos mieste – graikiškos kultūros ir filosofijos centre, pagarbiai vertina pastarųjų svarbą Dievo planuose. Savo veikale Stromatai giliai samprotauja apie Dievo darbą graikų kultūroje, gausiai cituoja ne tik Šventąjį Raštą, bet ir graikų, romėnų rašytojus, matydamas, jog graikų kultūra, kaip Dievo Apvaizdos darbas, ėjo pirma Evangelijos, lyg „lietus palaistė klausytojų dirvą geru graikų minčių vandeniu, kad jie galėtų priimti metamą dvasinę sėklą ir pajėgtų lengvai ją priimti“ (Stromatai I). Matome, to pačio laikmečio kitas bažnyčios tėvas, Klemensas Aleksandrietis visai kitaip žiūri į kultūrą. Jis tiki kultūros Kristų – mato paslaptingą Dievo Apvaizdos veikimą kultūroje.
Kalbant toliau apie teatrą, maždaug V a. dvasininkai pamatė vaidybą, kaip tikėjimo tiesų skelbimo priemonę. Kunigai ir vyskupai rašė veikalus bibliniais bei Kristaus kančios motyvais. Religinio turinio veikalai imti vaidinti bažnyčiose ir buvo vadinami „misterijomis“. Tokie vaidinimai tapo tikromis bažnytinėmis šventėmis, į kurias stengėsi patekti visi. Be misterijų viduramžių teatruose buvo populiarios „moralitės“ – vaidinimai apie dorų darbų ir dievoto gyvenimo išganingumą. Šių spektaklių pagrindiniai veikėjai – įvairios dorybės: pamaldumas, teisingumas, darbštumas arba pyktis, godumas, nesusivaldymas ir kt. Tokie dvasininkai palaikė reformuojančio Kristaus teologinę poziciją, kai bažnyčia paima priemonę ir į ją įdeda tikėjimo turinį, t. y. kuria kitokią kultūrą. Šiandien panašūs atitikmenys būtų krikščioniškieji spektakliai, kino filmai. Žinoma, bažnytinis teatras negalėjo gyvuoti amžinai ir išlikti „sterilus“. Todėl XV amžiuje teatre vėl atsiradus pasaulietiniams elementams, vaidyba išėjo iš bažnyčių ir šventovių į prekyvietes, ėmė vystytis atskirai nuo krikščionybės. Pasauliniam teatrui didesnę įtaką ėmė daryti kultūriniai, o ne dvasiniai atsinaujinimai.
Mūsų dienomis įvairios konfesijos skirtingai vertina tiek teatrą, tiek apskritai kultūrą. Kiekvienas krikščionis į aktoriaus profesiją žiūri vadovaudamasis vienu iš trijų minėtų teologinių požiūrių. Kažkas į teatrą žvelgia kaip į Viešpaties indą, tarnaujantį aukštesniems tikslams, vedantį žiūrovą prie apmąstymo, atgailos ir vertybių perkainavimo, kitas krikščionis vaidybą vertina, kaip ir Tertulijonas, kategoriškai – lyg velnio įrankį suvilioti bei paklaidinti žmogaus sielą. O trečias, mato puikią galimybę kurti krikščioniškąjį teatrą ir padaryti jį dorovės mokytoju, evangelizavimo įrankiu, tikėjimo puoselėtoju.
Visi šie požiūriai gyvuoja ir turi teisę gyvuoti, nes kiekvienam iš jų yra Viešpaties numatytas unikalus kelias ir laikas, o žmonės turi pasirinkimo laisvę elgtis pagal vidinį įsitikinimą bei supratimą.
Todėl čia tinka apaštalo Pauliaus nuostata ir pamokymas apie skirtingą krikščionių požiūrį į neesminius dalykus: Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą. Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo – valgo Viešpačiui, nesi dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui. Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta (Rom 14, 5-7).
Tad tarp krikščioniškų konfesijų, ir net vienoje bendrijoje gali gyvuoti skirtingi požiūriai į kultūrą ir menininkų profesijas. Vienas Viešpačiui vaidina ir šoka, kitas nei vaidina, nei šoka – tam pačiam Viešpačiui. Man asmeniškai tarnauja ir grožinė literatūra, ir teatras, ir šokis, ir dainavimas – visa tai leidžia susimąstyti, pervertinti gyvenimo patirtį. Kita vertus, kultūrą matau kaip Viešpaties įrankį šlovinti Kristų ir skleisti Jo tiesą bei malonę žmonėms! Tačiau kiekvienas tegul elgiasi pagal įsitikinimą, Dievo pažinimą, Jo pašaukimą ir išmanymą!
Sekite Kristumi ir Jis parodys, kas jums skirta.
Pastorė Anželika Krikštaponienė
0 Comments