Ar vis dar trokštame?

Šiame straipsnyje noriu kalbėti apie širdies troškimo svarbą. Neretai pasitaiko, kad tikintieji numenkina širdies norų reikšmę, manydami, jog pastarieji yra „nešventi“, „nenuolankūs“ ar „netinkami“ dievotam gyvenimui.

Tokiu būdu, sumenkiname ir atsisakome stiprios vidinės motyvacinės jėgos. Juk dažniausiai, kai mylime ir esame laisvi žmonės, siekiame atlikti, tai, ko labiausiai norime. Be kita ko, tai atliekame geriausiai, nes savo vidinę energiją nukreipiame, siekiant to, ko tikrai trokštame. Karštas troškimas turi „nemenkesnę jėgą“ už atomo branduolio skylimą. Pastaroji jėga gali būti panaudota ir teigiamiems, ir neigiamiems tikslams, priklausomai nuo žmonių vidinių siekių. Pasirodo, gerą ir, tuo pačiu, pavojingą branduolinę energiją valdo žmogaus troškimų jėga.

Sutinku, kad ne visi mūsų troškimai vedą į šviesą. Kitaip juos Biblija vadina kūno geiduliais, įgeidžiais, aistra, kūno ir akių geismu. Todėl šie mūsų norai gali būti destruktyvūs, nešantys dvasinę mirtį, o ne gyvenimą ir ramybę. Tačiau Dievo pažinimas ir Jo Dvasia mums padeda atskirti gyvenimą atveriančius norus nuo nuodingų kūno geidulių. Vienu atveju, noras būtinas, nes tai yra įvairių ieškojimų ir pasiekimų, pradedant moksliniais ir baigiant dvasiniais pasiekimais, motyvuojanti jėga. Kitu atveju, stiprūs kūniški troškimai yra žalingi, žalojantys ir dvasinę, ir psichinę, ir socialinę žmonių būklę.

Ko ieškome?

Jėzus atsigręžęs ir pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38)

Kartą Jėzus, pastebėjęs, kad paskui jį seka du vyrai, Jonas ir Andriejus, busimi Jo mokiniai, atsisukęs jų paklausė: „Ko ieškote?“. Jie ieškojo Izraelio vilties ir Mesijo, kuris turėjo atnešti laisvę žydų tautai, o sutiko žmonijos gelbėtoją – Dievo Avinėlį, imantį pasaulio nuodėmes.

Jėzaus klausimas „Ko ieškote?“, skamba panašiai lyg teirautumės: „Ko jūs norite?“, „Ar esate tikri, kad norite šito, kad būtent šito jums reikia?“. „Ar norite sutikti tiesą?“

Gera pamąstyti, ko šiandien norime mes, kurie sekame Jėzumi jau ne vienerius metus? O gal, ko mes norime, kaip žmonės? Lyg Jėzus atsigręžtų ir paklaustų daugelio savo sekėjų: “Ko ieškote?“. Tikriausiai net nepagalvojame, kad Jėzus galėtų šito mūsų paklausti. Juk stengiamės uoliai Juo sekti, būti bažnyčioje, kažką gero nuveikti savo šeimoje, darbe, ar mieste. Kitiems toks klausimas gali pasirodyti nedvasiškas, akiplėšiškas. Bet Jėzui patiko gana nestandartiniai, tiesūs klausimai.

Ar Jėzui gali rūpėti mano širdies ieškojimai? Nejaugi Jis gali manęs paklausti: „ Ko tu nori?“, „Ar žinai, ko nori sekdamas Manimi?“. Neretai pamirštame, kad Jo santykis yra asmeniškas su kiekvienu žmogumi, ir Jis labiau nori bendrauti nei „viešpatauti“. Kai taip mąstome, tada suvokiame, jog Jis gali užduoti įvairius klausimus, kurie padeda pamatyti tai, kas svarbu.

Ne kartą Jis uždavė netikėtų ir širdį veriančių klausimų žmonėms, kurie Juo sekė arba troško esminio sprendimo savo gyvenime.

Ko nori, kad tau padaryčiau?

Jėzus jo paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ (Mk 10, 51).

Pradžioje, praeidamas pro šalį ir, atrodytų, nekreipdamas dėmesio į neregio šauksmą, Jėzus savo elgesiu skatino aklą Bartimiejų trokšti ir siekti „praregėjimo“. Ne kartą Jėzaus žvilgsnį prikaustė įvairių žmonių gylus ir didelis troškimas. Šiuo atveju Bartimiejus šaukėsi Kristaus gailestingumo, garsiai kviesdamas Jį: „Pasigailėk manęs, Dovydo Sūnau.“ Atrodo, kad aklojo prašymas abstraktus. Todėl, kai mokiniai privedė jį arčiau Jėzaus, Viešpats paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“. Aklasis labiau už viską desperatiškai troško praregėti. Nejaugi Jėzus nematė?.. Jėzus, būdamas Dievo Sūnus, galėjo atverti akis kiekvienam aklajam, bet ar aklieji norėjo matyti?.. O gal jie jau susitaikė su savo padėtimi ir nesiekė nieko daugiau, tik truputi bent kažkuo palengvinti savo būvį?.. Bartimiejus atsakė: „r e g ė t i“. Kristus, išgirdęs gilų troškimą, atvėrė ir fizines, ir dvasines akis. Bartimiejus nusekė paskui Jėzų – savo Gelbėtoją.

Taip ir mes kartais žinome, kas yra teisinga ir kas būtų geriau, bet nenorime, kad kažkas keistųsi, manipuliuojant bendromis tikėjimo sąvokomis, nusilpsta vidinis troškimas. Todėl, atrodo, ilgam viskas „įšąla“ ir pasilieka kaip buvę. Dievo Dvasia – taip pat didelė troškimo šalininkė. Ji gali dovanoti žmogui gilų dvasinį troškulį.

Dar prisiminkime kitą pasakojimą apie nelaimingąjį raupsuotąjį iš Mato evangelijos, kuris labiau už viską norėjo būti švarus. Šis didelis troškimas jam leido peržengti gėdos jausmą, bei nusistovėjusias griežtas, žeminančias visuomenės normas atstumtųjų atžvilgiu. Jis, artindamasis prie Jėzaus, aiškiai žinojo, kad troško apvalymo ir išgydymo. Tik vargšas abejojo kitu klausimu – jis nežinojo, ar Jėzus norės padaryti jį švariu. Daugelio nuostabai, Jėzus, apkabindamas raupsuotąjį patikino, kad nori iš visos širdies jį apvalyti. Raupsuotojo vardo mes nežinome, bet žinome jo nusižeminusios dvasios ir sudužusios širdies troškimą: „Viešpatie, jei nori, tu gali padaryti mane švariu“. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko (Mt 8, 3). Tobulai susijungė sudužusio žmogaus gilus troškimas ir gailestingojo Dievo noras. Kristaus prisilietimu vyras buvo apvalytas, kaip nuo išorinių raupsų, taip ir vidinių – gyvenimo nuodėmių.

Deja, neretai mes stokojame gilaus troškimo įvairiose gyvenimo srityse. Nusistovėjusi tvarka bei patogaus gyvenimo ribos, įpročiai, religinė rutina slopina širdies troškimus, panašiai kaip ir nuosavo teisumo puoselėjimas.

Tada atmetame troškimus kaip „netinkamus“. Kartais manome, kad krikščionims nevalia, ko nors stipriai norėti. Kitą kartą nuvertiname širdies siekius it tuščius užsiėmimus. O gal būt kažkada, kovodami su kūno geiduliais, nusprendėme, kad bet kokie norai yra pražūtingi, todėl geriau visai nieko netrokšti.

Pamenu, kai po kurio savo įtikėjimo laiko skaičiau evangelijos istoriją, kaip Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas prašė Jėzaus, kad Jis padarytų viską, ko tik jie prašys. Tada, žinant pokalbio pabaigą, greitai padariau sau išvadą, geriau nieko per daug nenorėti, ir neprašyti to, ko nesupranti. Bijodama suklysti, neteisingai galvojau, kad svarbu pas Dievą ateiti tik su „teisingu“ prašymu. Tokia mintis negali padėti puoselėti nuoširdesnį bendravimą su Jėzumi. Kaip žinia, kas bijo klysti, jau klysta. Tuo tarpu puoselėjant santykius su žmogumi ar Dievu, kur kas svarbiau, kas iš tiesų vyksta širdy, o ne sausas automatizuotas santykis, stengiantis būti „geru“ kitų akyse. Mes, krikščionys, neretai suklumpame norėdami atrodyti „geručiais“ – geresniais už kitus ir prarandame gyvos širdies troškimus. Istorijos apie akląjį Bartimiejų ir vargšą raupsuotąjį parašytos ne tam, kad liautumės troškę daugiau ir prašę Kristaus dėl giliausių savo poreikių, bet pasimokytume Jėzaus meilės tarnystės nuostatų, idant nesiektume viešpatauti vieni kitiems, bet atidžiai tarnautume.

Todėl būkime jautrūs savo troškimams ir Dievo Dvasios raginimui šiandien. Nebijokime kartu su Ja savęs paklausti ir Dievo prašyti įvairių širdžiai rūpimų klausimų. Juk gyvendami, rašome savo gyvenimo knygą. Kiekvieną dieną vis užrašome po skirsnelį, kurio prieš tai nebuvo. Kasdien nuo ryto rašome naują gyvenimo puslapį, kuris prieš tai buvo tuščias. Iki vakaro jį prirašome gyvomis istorijomis, tikra patirtimi arba sausu religingumu. Todėl gera vakare, atradus ramybės minutėlę prie Viešpaties kojų, įvertinti, ko siekėme visą dieną? Ar tai, ko siekėme gydė, guodė, gaivino, rodė išeitį ir statė, ar vis tik skaudino, kaustė, griovė ir liūdino. Tegul mus lanko malonės diena skatinanti įvertinti, suprasti, pasikeisti, atnaujinti savo gyvenimą tikėjime ir meilėje bei TROKŠTI gyvų – tikrų pokyčių.

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. Tikrai, verta susimąstyti ir kartais pasinerti į save. Vis dažniau tampame lyg robotai, pamiršdami gyvenimo džiaugsmą, jog visa, kas miela širdžiai, padarysime kažkada vėliau. Kaip ir kiti, šis aprašymas vertas knygos puslapių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.