Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Apie moters pašaukimą plačiau

2016 23 gruodžio | Straipsniai moterims, Trumpai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Straipsniai moterims
  6. /
  7. Apie moters pašaukimą plačiau

Apie moters pašaukimą plačiauTrečiadienį vakare (2016 12 21) Šiauliuose įvyko penktasis Skype sielovados seminaras iš ciklo Moters sielos žaizdos ir galios su teologe ir sielovadininke Gražina Bielousova. Paskutinioji tema – Tarnystė moters gyvenime – kas tai?– buvo skirta aptarti moters pašaukimą, jo vystymosi raidą ir dinamiką, iškylančius sunkumus.

Kadangi sielovados sesija vyko šventiniame prieškalėdiniame laike Gražinos pasirinkta Šv. Rašto istorija buvo apie tai kaip angelas Gabrielius aplankė Mariją su Dievo pašaukimo žinia: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!.. Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis aukščiausiojo Sūnus (Lk 1, 28, 31). Ši istorija tapo visos temos apie moterų pašaukimą išeities tašku.

Viešpats su mumis

Kas įvyko Marijai, tam tikra prasme ir toliau vyks nuolatos moterų gyvenime. Dievas tęsia kviesti moteris į skirtingus Savo darbus ir misiją. Jis apdovanoja kiekvieną moterį Savo malonėmis bei gebėjimais, ir lieka su mumis per visas dienas, kad galėtume vykdyti tai, kam esame skirtos. Nuo pat mūsų sukūrimo dienos Viešpats buvo su mumis. Yla klausimas, kaip galime galvoti apie savo sunkias gyvenimo patirtis, tarsi apie apreikštą Dievo malonę mums?.. Ar tai įmanoma?

Svarbu matyti, kad net mūsų sužeistumo istorijos, sunkios ir skaudžios patirtys gali tapti pašaukimo dalimi. Juk Marijos širdį irgi pervėrė kalavijas, kai jos įsčių vaisius – Kristus – Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas. Mūsų gyvenimo randai gali tarnauti kitiems. Randai,.. bet ne žaizdos. Išgydytos žaizdos, kurios surambėja, gydo kitus. Tačiau nepasveikusios žaizdos neša skausmą, žeidžia kitus. Svarbu pasveikti Kristuje.

Pirmiausia Kristus šaukia kiekvieną moterį santykiui su Juo. Tada Jėzus kviečia eiti ten, kur Jis pats eina. O Jis eina tarnauti Dievui ir kitiems. Tarnystė kyla iš mūsų suderinamumo su Dievu. Todėl tarnystės laukas visada yra platesnis nei tik bažnyčios aplinka. Kristus mažiausiai laiko praleido sinagogose, tačiau Jis ėjo daryti Tėvo darbus, kuriuos matė Tėvą darant. Jis buvo ten, kur buvo Dievo tautos žmonės, pažeminti, atstumti, ligoti, pamiršti. Jis gydė, guodė, mokė. Todėl kiekvieno pašaukimo paslaptis – eiti ten, kur eina Kristus. O tai reiškia, kad Kristaus akyse nėra šventų ir nešventų pašaukimų. Jo darbas tikrai neapsiriboja tik bažnyčia. Todėl pašaukimo laukai gali būti skirtingi. Kur tave veda Kristus, kokiems darbams turi Jo malonę?

Kodėl kalbame apie moters pašaukimą?

Apie moterų pašaukimą kalbėti yra svarbu, nes dažnai moterys susiduria su kultūros normomis, kurios nurodo jų vaidmenį visuomenėje ir šeimoje, apibrėžia jų pašaukimą, ką jos gali daryti, o ko ne. Neretai, kai moterys paklusdavo Dievui, jų atlikti darbai peržengdavo to meto kultūrinį supratimą ir ribas. Evangelija bei kultūra nuolat kalbasi. Evangelija kritikuoja tas kultūros normas, nuostatas, kurios riboja Dievo tiesą, teisumą, meilę ir viziją.

Tam tikra prasme kiekviena Dievo pašaukta moteris Biblijoje sulaužė vyravusią kultūrinę tradiciją ir nuostatą moteriškumo atžvilgiu. Antai, maobitė Rūta, kuri pamokyta Naomės gulėjo prie Boozo kojų klojime. Jokios kultūrinės normos neleido daryti to, kas moteriai keltų grėsmę prarasti dorą kitų akyse. Tuo tarpu Rūta, klausydama Dievo bei anytos patarimo, peržengė griežtą kultūrinę ribą ir, galiausiai, pagal Dievo sumanymą tapo Jėzaus promote. Marija, Jėzaus motina, pakartojo tokį žygdarbį. Kai jai būnant dar mergele, Dievas pašaukė Mariją tapti Jėzaus motina. Kaip žinia, ji neatsisakė Dievo pašaukimo dėl žmonių ir mirties baimės, bet išdrįso sekti Viešpaties kvietimu, peržengė griežtą kultūros slenkstį, bei nuolankiai atsiliepė į pašaukimą: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man pagal tavo žodį (Lk 1, 38). Dievas visada yra didesnis už kultūrą. Jis pasirūpina ir apsaugo, kad pašaukimas atsiskleistų kiekvienoje kultūroje, net jei tai būtų pavojinga pašauktajai. O pašauktoji labiau klauso Dievo Dvasios, nei nusistovėjusių tradicinių kultūros normų, kurios neretai tampa trukdžiu naujam Dievo dvasios dvelksmui.

Akivaizdu, Dvasia labiau paiso Dievo sumanymo, nei tradicijos. Svarbu pastebėti, jog istorija mums liudija, kad kai Dievo Dvasia pajuda ir prasideda dvasinis atsinaujinimas Bažnyčioje, tuomet atsiskleidžia, suaktyvėja ir moterų skirtingi pašaukimai, nes moterys patiria laisvę Kristuje. Tačiau, kai Bažnyčia pasuka instituciniu keliu ir pradeda taikytis prie visuomenėje nusistovėjusių kultūrinių normų, deja, ima slopsti Dvasia ir moterų dovanų saviraiškos netenka dvasinės laisvės. Svarbu žinoti, jog tai yra kaip neigiama išdava Bažnyčios prisitaikymo prie kultūrinių tradicijų.

Pašaukimo pokyčiai ir transformacija

Pašaukimas kaip ir žmogus negali būti statiškas. Net jei moteris visą gyvenimą yra pašaukta atlikti vieną pagrindinį tikslą, jos pašaukimas auga, bręsta ir kinta, kartu su ja pačia. Gali kisti pašaukimo išorinės išraiškos formos. Tada iškyla aktualus klausimas, kiek aš esu atvira pašaukimo transformacijai?

Kai dvasiškai bręstame, o pašaukimas ima keistis į kitas jo išraiškos formas, tada itin svarbi tampa savirefleksija ir dvasiniai pokalbiai su pastore, mentore ar pastoracinės globos konsultante. Ši metodika vadinama žiūrėjimu į vidinį veidrodį, kuriame save pamatai naujai.

Pokyčių laike ypatingai svarbu pastatyti šį vidinį veidrodį prieš save ir pamatyti, stengtis suprasti, kas šiuo metu su manimi vyksta. Svarbu viską ištyrinėti nuoširdžiai, nieko nepagražinti, bet tirti tiesoje ir meilėje. Kokiomis akimirkomis aš geriausiai patiriu Dievą? Kaip ir kada aiškiausiai atsiveria mano dovanos ir pašaukimas? Ką man įdomiausia daryti ir kur daugiausia naudos galiu atnešti? Čia tinka vieno autoriaus mintis:

Mūsų pašaukimas yra ten, kur mūsų didžiausias džiaugsmas prisiliečia prie kitų giliausio liūdesio.

Pokyčiai visada sunkūs

Pokyčiai žmonių gyvenime yra visada nelengvi. Sunku, kai kažką prarandame ir turime atrasti naują savo būvį, nes yra nelengva pamiršti prieš tai buvusį gyvenimo laiką ir transformuotis į naują būtį. Pokyčiai visada reikalauja suteikti erdvės sau gedėti. Mat tada kažką prarandame savo pašaukimo kely. Svarbu leisti sau liūdėti, dėl to, ką praradome, kad susitaikytume su tuo praradimu ir priimtume naują etapą, naują išraišką.

Tad pašaukimo transformacija gali būti itin skaudi, nes sunku paleisti sena, kad priimtum, tai kas nauja. Jei savo tarnystėje nustoji matyti prasmę, nematai ir nesupranti Dievo kelio sau, tarnystę lydi nuolatinis nepasitenkinimas, atėjo laikas pokyčių laikas. Reikia paleisti tai, kas tarnaujant kitiems nebeveikia, o patį liūdina. Svarbu suvokti, kad nepatogumas vienoje ar kitoje vietoje yra vidinė nedarna tarp pašaukimo, vidinio stovio ir atliekamos tarnystės. Tai tarytum Dievo raginimas kažką keisti, nelygs grumtumės su Juo kaip Jokūbas iki pat aušros. Paleidimo laikas dažnai būna ir žeidžiantis, todėl gera, kai yra kas palydi šioje pašaukimo transformacijos kelionėje.

Saugokitės perdegimo!

Perdegimas gali grėsti kiekvienai. Jis pasireiškia tuomet, kai visiškai atiduodame save kitiems (blogąja prasme) ir nebeturime, ką duoti, nes pamiršome užpildyti save. Duoti neužsipildžius yra pražūtinga. Tokio didmoteriškumo niekam nereikia, jei gresia žūtis tarnystės lauke. Jėzus nesistengė pamaitinti visus pasaulio išalkusius, išgydyti visus pasaulio ligonius ir apeiti visus pasaulio miestus bei kaimus. Jis atėjo pas Izraelio avis, o visą pasaulį patikėjo Bažnyčiai, t.t. visų laikų krikščionims, o ne vienam žmogui. Į tarnystę turime išmokti žiūrėti, kaip į komandinį darbą, o ne – įndividualią veiklą. Tada kiekviena komandos dalis padaro, ką gali padaryti Viešpatyje. Suvokime, vienas Dievas yra beribis ir neišsenkantis, o žmonės – riboti bei išsenkantys. Tik užsipildydamos Dieve ir tarnaudamos komandose išmokstame vienos kitą tausoti, palaikyti, papildyti.

Niekada nepamirškime, tarnystė yra Dievo valios vykdymas, o ne lenktyniavimas, kas daugiau padarys. Todėl, klausimas glūdi ne tame, kiek daug galime padaryti, bet kokią Dievo valią įvykdyti savo gyvenime? Esame kviečiamos daryti tai, ką Jis mus šaukia daryti ryžtingai, ramiai, ištikimai ir su džiaugsmu.

Gražių švenčių! 🙂

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė… (Iš 13, 3) Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, tarsi istorinis Deja vu (pr. [deʒa vy], sk. dėža vu, liet. jau matyta), dar kartą, po 50 metų...

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai