Ps 126, 1 „Kai Siono belaisvius vedė Viešpats namo, buvome tarsi sapne“.

Laisvė yra brangi Dievo dovana. Žmogus sukurtas laisvei. Todėl bet kokia prievartos forma jam yra nepriimtina.

Nėra nieko brangesnio už laisvę, kuri gali turėti įvairias išraiškas – asmens, privatumo, žodžio, tikėjimo, nuosavybės, tautos, dvasinė laisvė. Kai vienoje ar kitoje srityje ilgiau patiriame prievartą, vergovę, kuomet negalime kalbėti, tai, ką mąstome, negalime tikėti, kaip norime, negalime gyventi, dirbti ir kurti, kaip trokšta širdis, tuomet kaupiasi priešiškumas prievartai ir spaudimui. Tada begalinis laisvės troškimas nenumaldomai auga. Neretai tenka už laisvę mokėti pačią didžiausią kainą – gyvybę.

Man laisvė siejasi su Kristaus asmeniu. Jo auka užtikrino man laisvę pagrindinėje ir svarbiausioje žmogaus gyvenimo dalyje – sieloje, kai nuodėmės vergystė buvo sugriauta, o aistros pančiai ir geidulių šiekštas sudužo Išlaisvintojo jėgai veikiant. Nors ir būdami laisvos tautos laisvi piliečiais, vis tik galime pasilikti savo nuodėmingo gyvenimo vergais. O tuos, kuriuos Kristus išlaisvino, tie, išties, yra laisvi, net tada kai alina ir vargina politinė nelaisvė. Žinoma, gera, kai laisvė įsiveikia visose gyvenimo srityse. Tai didelė Dievo dovana. Tuomet jaučiamės kaip sapne, nes sunku tuo patikėti, kad taip gali būti, jog jokie ideologiniai ar tironiški pančiai nebeslegia sielos, asmenybės ir tautos… Savo namuose gali būti savimi…

(Iliustracija Michaelio Dalberto)