Mano siela laukia Viešpaties labiau, kaip sargybiniai laukia ryto.
Ps 130, 6 

Visai neseniai persukome laikrodžio rodykles valandą atgal, o tai reiškia, kad artėja žiema, ilgėja vakarai ir tamsos metas ištįsta, kaip šešėlis, saulei besileidžiant.

Jau dabar imu ilgėtis šviesos ir šilumos… Žvelgiu į rytus ir laukiu brėkšmos, kaip nakties sargybinis laukia ryto. Kas rudens tamsumas bando išsklaidyti oranžiniais, nelyg dideliais apelsinais, primenančiais saulę, Helovino moliūgais… Kas jau ima laukti kalėdinių žvaigždučių švieselių spindėjimo… Visa daroma, kad tamsa būtu trumpesnė ir netokia nyki. Laukiame šviesos…

O ką daryti, kai sielą užspaudžia dvasinės nakties tamsuma?.. Būna laikas, kai tarytum Dievas yra toli, kaip pati tolimiausia žvaiždė naktyje. Ar Jis gali priartėti? Psalmistas tuo neabejoja. Viešpats ateina, kai Jo ilgėdamiesi laukiame, kaip ryto šviesos naktyje, atsiliepia, kai kviečiame, atsako, kai prašome, leidžiasi surandamas, kai ieškome, atidaro duris, kai beldžiame… Tai bendravimo su Juo džiaugsmas.

Dažnai mums žmonėms sunku vertinti, tai, ką turime. Kai prarandame, tuomet pradedame ieškoti pamestos “drachmos”, kažko, kas buvo brangu, bet gal būt nebranginama. Tada uždegame šviesą, šluojame grindis, kruopščiai apžiūrime visus kampus, žemai nusilenkiame ir įdėmiai ieškome.

Tenka kartais kažką prarasti, kad naujai atrastume. Praradimo liūdesys, veda į atradimo džiaugsmą. Kai tamsi, nyki, bauginanti naktis užgula, siela, lauk Viešpaties! Lauk To, kuris apšviečia savo meilės rytmečio šviesa. Lauk Jo labiau nė sargybinis auštančio ryto, kai išsisklaido visi nakties pavojai…