Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Moteris brandoje. Biblinis žvilgsnis į moters brandą

2014 19 birželio | Straipsniai, Straipsniai moterims

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Straipsniai moterims
  6. /
  7. Moteris brandoje. Biblinis žvilgsnis...

mamaTrumpai apie brandą

Moters branda, kokia ji? Koks brandžios moters paveikslas Biblijoje, kaip ji atrodo Dievo akyse? – tai klausimai, kurie rūpi kiekvienai tikinčiai moteriai.

Branda yra Dievo siekinys žmoguje: vyre ir moteryje. Žmogus gali būti subrendęs fiziologiškai, intelektualiai ir dvasiškai. Antai, apaštalas Paulius kalba apie dvasinę brandą: „kad jūs visi pasiektumėte Kristaus amžiaus pilnatvę“ (Ef 4, 13 – 15).

Kiekvienos rūšies brandai yra būdingas vaisingumas, produktyvumas, rezultatyvumas, gebėjimas save reprodukuoti, padauginti – tai „žmogaus vidurdienis“. Greičiausiai ateinanti branda yra fizinė, kai tampame gebantys turėti vaikų. Intelektualinis subrendimas išryškėja kiek vėliau, apie trisdešimtuosius metus, kai veriasi proto pajėgumas analitiškai ir kritiškai žvelgti į reiškinius, tuomet itin pasireiškia protinio darbo rezultatyvumas, konstruktyvumas, kinta mąstymo būdas santykyje į gyvenimą, aiškiau suvokiamos ne tik reiškinių priežastys, bet ir pasekmės.

Aukščiausias asmenybės brandos taškas – dvasinė branda – tai ryškėjanti Kristaus tapatybė mumyse – meilės ir gailestingumo vaisius, atjauta ir pasiaukojimas, siekiant gerovės kitiems, kai mylėti tampa svarbiau nei būti mylimam – tėvo ir motinos širdis. „Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški“ (1 Pet 3, 8).

Rašte moters brandumas siejamas su dviem žodžiais: motinyste ir vaisingumu. Kai Dievas lygina Save su geriausiomis moteriškomis savybėmis (ST yra 20 tokių paveikslų), Jis pabrėžia Savy motinišką jautrumą, gailestingumą, atjautą, nusakomą motinos įsčiomis. Dieviškai – motiniškam gailestingumui apibūdinti naudojamas hebrajiškas žodis rahamim – „įsčios“. Tai gailestis kylantis iš įsčių, kur užsimezga nauja gyvybė. Juk motina myli savo vaiką ne dėl to, koks jis yra, ar ką jis padarė, bet dėl to, kad jis tiesiog yra. Motinos meilė besąlygiška. Kaip pastebi E. Frommas motiniškos meilės tyrinėtojas, „nėra nieko, ką turėtų daryti vaikas, kad būtų mamos mylimas. Viskas, ką turi daryti, – tai būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, užsitarnautiJei ji yra, tai lyg Dievo dovana; jei jos nėra, pats gyvenimas praranda žavesį“ (Meilės menas, Verba vera, 13 psl.).Taip Dievas myli žmogų.

Motina – vaisingas vynmedis

Svarbu paminėti, jog motinystė bei vaisingumas gali būti ir fizinis, ir dvasinis. Moteris gali turėti fizinių vaikų arba dvasinių. Kiekviena moteris turi savo dovaną iš Dievo.

Tavo motina buvo kaip vynmedis, pasodintas prie vandens, gausus šakelių ir vaisių.

Jo stiprus ūglis tapo valdovo skeptru, iškilo aukštai tarp šakelių; jis buvo toli matomas“ (Ez 19, 10, 11).

Pranašas Ezekielis mato Izraelį regėjime kaip brandžią moterį. Tai vienas gražiausių moteriškos brandos aprašymų Rašte. Pranašas pastebi moters grožį ir kilnumą, jos gyvenimas panašus į išsiplėtusį vaisingą medį, kurio šaknys suleistos vandens srovėse, o šakos tvirtai iškilusios.

Stabtelėkime prie minties, jog brandi moteris nelyg išsiplėtęs, vaisingas medis.

Ji gyvybinga, plati ir sultinga. Tokį jos sodrumą, vaisingumą apsprendžia gyvavimas prie vandenų. Tuomet ji išsišakoja, o jos šakos neša vaisių.

Trys simboliniai žodžiai apibūdina brandžią Dievo moterį: vandenys, šakos, vaisiai:

Mūsų vandenys. Dievas Kūrėjas, Kristus Atpirkėjas ir Šv. Dvasia – kiekvienos moters gyvieji vandenys be, kurių sudžiūtume ir negalėtume nešti vaisių. Vanduo Šv. Rašte simbolizuoja sielą gaivinantį Dievo artumą, Šv. Dvasios gyvybės sroves, ištryškusias iš kiekvienos tikinčios Kristumi širdies. Turėtume nuolatos prisišlieti prie šių gyvųjų srovių, kad gautume to, ko reikia mūsų širdims, jog gyvybė tekėtų į šakas ir vaisius mūsų gyvenime. Ne paslaptis, motinystė, brandžios moters laikotarpis yra užpildytas rutina, bėgimu, skubėjimu ir nesibaigiančiais darbais, kurie mus persekioja visur: darbe ir namuose. Kai kuriuos darbus jau darome automatiškai, dedame maistą į lėkštes, rengiame vaikus, klausydami artimųjų, linksime galva. „Mama turi būti viskuo: psichologe, teologe, mokytoja, sesele, virėja, taksi vairuotoja, dažnai – policininke. Ir jei jai net viską pavyksta padaryti, kitą dieną jai tenka viską pakartoti tą patį. Todėl mamoms desperatiškai reikia skirti nors truputį laiko sau“ (Dobsonas). Dvasinis atokvėpis – gyvybiškai reikalingas. Kiekviena moteris intuityviai žino, kur jos gyvybės srovės, kuriose siela atsigauna, apsiprausia ir atgauna jėgas po visų darbų ir buitinių naštų. Kas tai? Malda slaptoje, gaivus vakaro pasivaikščiojimas su Dievu Rašto puslapiais ar jauki bendrystė su dvasios seserimis prie puodelio arbatos.

Tad pasilikime prie gyvų vandenų, kad išbandymų saulė ir svilinantis vėjas mūsų nenusvilintų, o sausra nepakirstų net ir pačių giliausių šaknų.

Mūsų šakos. Tai įvairios moteriško gyvenimo sritys: šeima, bendrystės su vyru ir vaikais, mėgstamas darbas ar pomėgiai, tarnystės laukai, savanorystė, visuomeninė veikla, knygos, rankdarbiai, buitis ir t.t. Brandžios moters gyvenimas dažnai gana plačiai išsišakoja – šakos, šakelės, mažiausios šakelytės. Pritrūkus syvų, kai kurios šakelės nudžiūsta. Kitos šakos būna didelės, išsiplėtusios, užima nemažai laiko mūsų gyvenime, bet nevaisingos. Gal būt jų laukia apipjaustymo žirklės. Verta stebėti savo šakų vainiką ir leisti apgenėti nudžiuvusias bei nevaisingas šakeles Gerajam vynininkui. Genėjimas – skausmingas procesas, keičiantis moters širdį, tačiau labai reikalingas. Ne kartą esu meldusis malda, jog Viešpats apgenėtų nevaisingas ir sausa mano gyvenimo sritis, kurios gali sukelti ligas, mano gyvenimo šakas. Patikėkite, tai nėra lengva, bet gyvybiškai būtina, kad medis vėl žydėtų ir duotų vaisių! Juk apgenėtas medis yra neišvaizdus, net bjaurus! Kartą kaimynystėje sodininkas apgenėjo dekoratyvinį medį. Tą kartą pagalvojau, kaip gaila, žaliavo sau išsikerojęs medis, o dabar vien atsikišę trumpi stagarai. Tačiau po sezono ar po dviejų, jis išsiskleidė savo apgenėtame grožyje. Praeiviai klausdavo: „Koks čia nematyto grožio medis?“ Norėjosi jiems pasakyti: „Tai gero sodininko meistriška ranka atskleidė šio medžio grožį!“

Mūsų vaisiai. Kiekvienas medis gyvena dėl vaisiaus ir sėklos, kuri pratęs jo rūšį ar porūšį. Moteris gali subrandinti daug įvairių vaisių, pradedant asmenybės Dvasios vaisiais, kuriais puošėsi viso dievotos moterys: pasitikėjimą Dievu, viltį sunkiose gyvenimo momentuose, tvirtumą išbandymuose, meilę ir gailestingumą. Šeimoje ir tarnystėje gali išryškėti pasiaukojanti motiniška širdis, meilė silpnesniajam. Profesinė moters veikla taip pat gali nešti vaisių – ne tik duoti sukurtą visuomenei pridėtinę vertę, bet ir brolišką meilę – meilę tarp lygių bendražygių, kolegų, draugų.

Keli klausimai savianalizei. Stabtelėkime ir pasvarstykime

Baigdama, noriu pakviesti šiek tiek stabtelėti, atsikvėpti ir skirti dėmesį savo vidiniams poreikiams.

Parašiau kelis klausimus, kurie leis ramiai pažvelgti į savo gyvenimą dabar. Pasižymėkite šias mintis savo dienoraštyje, kurį pavarčiusios vėl prisiliestumėte prie savo dvasinio pulso ir jį patikrintumėte, pasitikslintumėte, koks jūsų dvasinis širdies ritmas šiandien?

  1. Ką man asmeniškai reiškia būti pasodintai prie vandenų? (Parašykite labai konkrečius dalykus: pvz.: būti prie vandenų, tai skaityti Raštą ir kitas knygas).

  1. Ką reiškia mano vaikams mano buvimas prie vandenų? Kaip aš kartu su jais būnu prie gyvųjų vandenų?

  1. Ką reiškia mano vyrui mano buvimas prie vandenų?

  1. Kokios šiandien mano gyvenime yra naujos, gyvos šakos? Kokios senos, sausos ir gal būt nevaisingos? (parašyti kuo daugiau ir vienų, ir kitų)

  1. Pabandykite išvardinti jau apčiuopiamą vaisių savo senose gyvenimo šakose. Tegul tai jus paguodžia dėl naujų sričių, kurios neseniai atsirado jūsų gyvenime.

  1. Pabandykime atpažinti nevaisingas savo gyvenimo šakas. Pasižymėkite jas. Pasimelskite už pokyčius.

  1. Laiminkite naujas šakas.

1 Comment

  1. VIRGINIJA

    ACIU ,LABAI GERAS STRAIPSNIS,MIELOJI SESE,VISADA UZSUKU PASIGANYTI ,JUSU PUSLAPYJE.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai