Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Tikėti ar netikėti? (Pranašo Habakuko knygos egzegezė)

2015 1 spalio | Akademiniai tekstai, Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Tikėti ar netikėti? (Pranašo...

Tikėti ar netikėti?„Tikėti ar netikėti – štai dramatiškoji dilema, vienintelė tikra dilema pasaulio istorijoje.“ (Johnn Wofgang fon Goethe)[1]

Pastaruoju metu, skaitant Bibliją, mano dėmesį patraukė pranašo Habakuko tikėjimo žinia.

Neabejoju, ji tikrai aktuali šiuolaikiniam pasauliui, kuriame netikėjimas, dvejonės ir vidinė tamsa neretai apima visus žmones – ne tik netikinčius, bet ir seniai einančius tikėjimo keliu. Kai kalbu apie tikėjimą, turiu omeny, asmeninį žmogaus pasitikėjimą Dievu įvairiose gyvenimo situacijose.

Pastebėjau, kad tikėjimas gali būti dvejopas. Bendrinis tikėjimas, kai tikime gerai žinoma bendra tiesa, kad Dievas yra, Jis – Kūrėjas, Jis – ir visos žmonijos Gelbėtojas, tačiau tas tikėjimas tarsi nenusileidžia į asmeninį lygmenį, kai žmogus sako: „Dievas gali veikti mano gyvenime, Jis yra mano Kūrėjas ir mano Gelbėtojas, kuris gali mane gelbėti ir man padėti“. Kuomet asmeniškai pasitikime Dievu, kuris gelbsti ir išveda mus iš mūsų valiai nepavaldžių situacijų – tai yra asmeninio tikėjimo lygmuo. Tačiau, kai labiau tikime bendrine tiesa skirta visiems, o asmeninio susilietimo neturime, tuomet krikščionybė lengvai įgyja tik kultūrinę religingumo formą. Nelieka konkretaus asmens pasitikėjimo Dievu, kaip Tuo, kuris kiekvieną myli, gelbsti ir pažįsta betarpiškai. Juk krikščioniška kultūra, dora ir etika išplaukia iš asmeninio tikėjimo bei susilietimo su Dievu. Krikščionybėje visada išlieka pavojus, praradus asmeninį pasitikėjimą, puoselėti tik kultūrą, išorinį rūbą be pačio turinio. Todėl neretai šiandien susiduriame su paradoksu – žmonės eina į bažnyčią, kultūriškai aktyviai dalyvauja apeigose, bet Dievu netiki. Vieni draugai iš JAV pasakojo apie nūdienos situaciją Amerikos bažnyčiose. Statistika byloja apie keistus faktus, jog daugiau nei 60 % krikščionių, lankančių bažnyčias, netiki Dievu.

Pagrindinė pranašo Habakuko knygos žinia – teisusis gyvens tikėjimu. Tai požiūris, kurį Dievas atveria pranašui jo tikėjimo krizės metu. Vėliau šią tiesą ne kartą pabrėžia apaštalas Paulius Naujajame Testamente, nukreipdamas mūsų žvilgsnį į tai, jog tikinčiojo išgelbėjimo ir gyvenimo pagrindas – tikėjimas (Rom 1, 17; Gal 3, 11; Žyd 10, 38).

Drauge pažvelkime, kokiame laikotarpyje ir istoriniame fone gyveno pranašas Habakukas, kai Dievas atvėrė jam teisiojo tikėjimo galią ir kuo ši žinia gali pasitarnauti mums šiandien.

Apie pranašą ir jo istorinę aplinką

Habakuko gyvenimas ir istorinė aplinka mums labiau padės suprasti pranašo vidinę krizę ir jo iškeltus klausimus Viešpačiui: „Dieve, kodėl? Kodėl gerieji ir nekaltieji kenčia, o nedorėliai klesti?“ Akivaizdu, pranašą kamavo bendražmogiški klausimai sunkumų akivaizdoje.

Nors pranašas tiesiogiai nenurodo savo kilmės, gyvenimo laikotarpio, tačiau iš Šventraščio teksto aprašomų įvykių ir kitų šiuolaikinių šaltinių galima numanyti, kada gyveno Habakukas ir kuo pasižymėjo tas laikotarpis.

Habakukas buvo Judo karalystės pranašu, gyvenęs karalių Jozijo ir jo sūnų Joachazo bei Joakimo (2 Kar 22 – 24) laikotarpiu. Tuo metu, kai buvo parašyta jo pranašystė, Jeruzalės šventykla – judėjų tikėjimo širdis, dar nebuvo sugriauta, nes pranašas kalba tik apie augančią Babilono karalystės galią ir grėsmę – kylančius chaldėjus (babiloniečius), „kurie siekia užimti jiems nepriklausančias žemes, kitų gyvenvietes“ (Hab 1, 6). Manoma, kad Habakukas galėjo būti levitu, tarnavusiu šventykloje, nes jo pranašystės 3 skyrius parašytas psalmės forma su nuoroda, kad skirta giedoti pritariant instrumentais. Tai VII amžiaus pr. Kr. pabaiga, kai Jeruzalėje pranašavo kitas iškilus pranašas Jeremijas. Kai kurie Biblijos komentatoriai mano, kad Habakuko knyga parašyta prieš pat Asirijos imperijos žlugimą, kai 612 m. pr. Kr. asirų sostinę Ninevę užėmė babiloniečiai ir po Karkemišo mūšio (605 m. pr. Kr.), kai naujas pasaulio valdovas Babilono karalius Nabukadnecaras, nugalėjo tame mūšyje Egiptą.[2] Nors dar tuo metu Judo karalystė gyvavo, tačiau babiloniečių karingos nuotaikos pakibo virš Jeruzalės, keldamos galimo užpuolimo grėsmę. Netrukus, 578 m. pr. Kr., priešai vis dėlto užgrobė Jeruzalę ir ją sugriovė karaliaus Joachino, Joakimo sūnaus, laikais, kaip Dievo pranašai, tame tarpe ir Habakukas, buvo išpranašavę: „Tuomet Viešpats siuntė chaldėjų, sirų, moabitų bei amonitų būrius prieš Judą, kad jį sunaikintų, kaip Jis buvo paskelbęs per savo pranašus. <…> Jis (Nabukadnecaras) išvedė į nelaisvę visą Jeruzalę, visus kunigaikščius ir visus narsius karius, iš viso dešimt tūkstančių belaisvių, taip pat visus amatininkus bei kalvius. Nieko neliko, išskyrus varginguosius krašto žmones.“ (2 Kar 24, 2, 14). Tačiau tai dar nebuvo įvykę. Habakukas gyveno ir pranašavo tų įvykių priešaušryje.

Iš istorinio konteksto galima suprasti, kokiu įtemptu ir neramiu Judo karalystės politiniu laikotarpiu gyveno pranašas Habakukas. Jį jaudino du Judo karalystės gyvenimo aspektai: tuometinis Judo dvasinis ir moralinis nuosmukis tautos viduje ir nuolat pakibusi babiloniečių grėsmė iš išorės.

Habakuko tikėjimo krizė ir pokalbis su Dievu

Nenuostabu, kad pranašas išgyveno vidinį pasimetimą. Pirmiausia, Habakuko tikėjimo krizę sukėlė blogio ir gėrio sankirta, kai nedorieji įveikia Dievo teisiuosius, pasišventusius tarnus. Pranašas savo pranašystės pradžioje užrašo maldą, kurioje išliejo vidinį skundą ir klausė Dievo kodėl jis, Viešpaties tarnas, patiria vargą ir priespaudą iš piktavališkai nusiteikusių tautos žmonių. Pranašui atrodo, kad Dievas galbūt elgiasi neteisingai, leisdamas jam kentėti. Šią krizę dar labiau paaštrino tyla iš Dievo pusės: „Viešpatie, kaip ilgai aš šauksiu, o Tu neišklausysi, šauksiu apie smurtą, o Tu negelbėsi! Kodėl man leidi patirti nedorybę ir vargą? Priespauda ir smurtas prieš mane, visur kyla vaidai ir barniai?“ (Hab 1, 2, 3).

Kita priežastis, kėlusi vidinį nerimą buvo pranašą skaudinusi tautos dvasinio ir moralinio nuosmukio padėtis: „Įstatymas nusilpo, į teisingumą nekreipiama dėmesio, nedorėlis apsuka teisųjį, teisme sprendimas iškraipomas“ (Hab 1, 4). Visa tauta juda vidinio nuosmukio keliu. Habakukas būgštauja, kaip Dievas būdamas šventas, pakenčia savo tautos sugedimą, kuris pasireiškia neapykanta ir smurtu prieš Jo pranašus, skelbiančius Jo žinią.

Tačiau Dievo atsakymas – regėjimas pranašą dar labiau sutrikdo ir jis visiškai pasimeta. Regėjime jis išvydo baisią ir žiaurią babiloniečių kariauną (Hab 1, 5 -11), kuri negailestingai naikino tautas, grobė ir plėšė žemes. Dievas babiloniečius sulygina su plėšriais žvėrimis ir paukščiais: „Jų žirgai greitesni už leopardus. Jie plėšresni negu stepių vilkai. Raiteliai išsiskleidžia, jie atjoja iš toli, jie skrenda kai erelis grobio“ (Hab 1, 8). Judo karalystę turėjo ištikti toks baisus atpildas dėl jos nuodėmingumo. Dabar Dievo atsakyme pranašą labiausiai neramino Dievo Apvaizdos veikimo mįslingumas, paslaptingumas ir nesuvokiamumas. Kodėl Dievas nori teisti Savo tautą tokiu kraupiu įrankiu, kuris yra labiau nedoras, nei Dievo tautos patys nedoriausieji? „Kodėl ramiai stebi piktadarius ir tyli, kai nedorėlis praryja teisesnį už save?“ (Hab 1, 13).

Pranašo vidinė įtampa itin sustiprėja, kai jis išvysta Dievo teismo įrankį savo tautos atžvilgiu. Jam neaišku, kaip Dievas, kuris negali pakęsti blogio, naudos tokį baisų įrankį prieš Savo išrinktą tautą? Kaip Jis, kurio „<… akys tyros, negali matyti pikto, negali žiūrėti į neteisybę”, dabar „ramiai stebi piktadarius ir tyli” (1, 13)?

Dažnai mūsų vidines krizes sukelia išorinio gyvenimo sunkumų, blogio problemos ir tikėjimo tiesų sankirta. Kai tikime, kad Dievas yra geras ir teisingas, bet matome pakilusią nedorybę, kuri spaudžia mylinčius Dievą, pasimetame, bandydami suvokti Dievo veikimo būdą.

Taip ir pranašas, giliai sukrėstas tokio Dievo regėjimo, eina į sargybos bokštą, kur laukia Viešpaties atsakymo į jo iškeltus, žmogaus nuovokai sunkiai suprantamus klausimus: „Kodėl? Kodėl, Dieve, teisusis nukenčia nuo nedorėlio? Kodėl nedora tauta įveiks išrinktąją?“ (Hab 2, 1).

Dabar Dievas atsako klausiančiam pranašui, atverdamas Savo veikimo paslaptingumą. Jis parodo tolimesnę ateitį ir kviečia užrašyti šią žinią taip aiškiai, kad Dievo tautoje kiekvienas, net skubantis, galėtų perskaityti ir suprasti Viešpaties žodžius. Visagalio žinia skamba šitaip: Dievas yra teisus. Nedorybė nėra Jam priimtina. Smurtas, neteisybė, puikybė ir blogis neliks nenubaustas (2, 6 – 20). Kas plėšia, bus ir pats apiplėštas, kas pralieja kraują ir smurtauja, bus sugėdintas. Toks likimas laukia tautos, kuri „naikindama tautas, prarado savo gyvybę“ (2, 10). Tačiau Savo tarnui ir išrinktai tautai Dievas pasako, kad jie išgyvens pasitikėdami Juo –„teisusis gyvens savo tikėjimu“ (2, 4). Nes ateis diena, kai žemė bus pilna Dievo teisumo, Jo pažinimo kaip jūra pilna vandens (2, 14). Tad kol tai dar nėra regima, Dievas kviečia savo tautą gyventi tikėjimu. „Visa Habakuko pranašystė yra iššūkis gyventi tikėjimu, o neklausti: „Ar apsimoka būti geram?“ (A.Rubšys)[3]

Dievo atsakymas vargo akistatoje liečia pačią tikinčiojo gyvenimo esmę – pasitikėjimą Dievu, Jo žodžiu, Jo valios ir veikimo teisingumu bei gerumu tiek istorijoje, tiek asmeniniame gyvenime. Dievas pasako Habakukui tai, ką vėliau Kristus ne kartą pasakė žmonėms, prisiartinusiems prie Jo: „tik tikėk ir būsi išgelbėtas, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, būk tikintis – nebūk netikintis, palaimingesni tie, kurie tiki nematę…“.

Šiuo Dievo atsakymu, „teisusis yra šaukiamas drąsiai sutikti tikėjimu istorijos mįsles. Hebrajiškasis žodis tikėjimas – ‚emunah‘ turi platesnę prasmę negu mūsų kalboje, nes apima ir ištikimybę, ir pastovumą, ir pasitikėjimą. Teisusis, būdamas ištikimas ir pastovus Dievo keliuose, pasitiki, kad viskas yra Dievo rankoje. Todėl jis laukia su pasitikėjimu, kada visagalio Dievo teisumas taps tikrove“ (A.Rubšys).[4]

Taigi, tikėti, reiškia likti ištikimam Dievui tada, kai nėra lengva, pasitikėti Jo valios gerumu ir teisingumu, būti pastoviu ir kantriu Dievo keliuose, žinant, kad Jo sumanymai yra mūsų visokeriopai gerovei.

Tikėjimo galia

Toji Viešpaties žinia apie tikėjimą atnaujino pranašo neformalų širdies pasitikėjimą Dievo veikimu. Paskutiniame trečiame savo pranašystės skyriuje jis meldžiasi ir kartu gieda psalmę Viešpačiui iš savo širdies. Toji psalmė turėjo padrąsinti ne tik patį Habakuką, bet ir visą Judo karalystę. Nors sunkus nuosprendis buvo neišvengiamas – Babilonas ateis, tačiau atgijusio tikėjimo galia keitė požiūrį ir teikė vidinių jėgų gyventi net tada, kai netenki tos regimos gerovės, kuri paprastai teikia pasitenkinimą. Dabar Habakukas laukė Dievo žodžių išsipildymo, kuriuose skambėjo ir teismas, bet ir būsima viltis – išgelbėjimas ir teisingumas. “Tu išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo, sutrupinai nedorėlių galvą, apnuoginai juos nuo pamatų iki kaklo“ (Hab 3, 13). Pranašas, kuris neseniai sielojosi, dvejojo, dabar džiaugėsi, šlovino ir pasitikėjo Dievu, tada, kai nebuvo jokios išorinės priežasties džiūgauti. Svarbiausia, jis matė tai, ko anksčiau negalėjo pamatyti – Dievo teisumas bus išaukštintas. „Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose. Tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! <… Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas” (Hab 3, 16-19). Akivaizdžiai matome kaip tikėjimas grąžino pranašui galią gyventi.

Netgi Habakuko hebrajiška vardo reikšmė „apimantis, apglėbiantis“[5] simboliškai atspindi, tai ką Dievas norėjo atskleisti per savo pranašą visai Judo karalystei: Dievas apimą visą istorijos tėkmę, Jis kontroliuoja tautų istorijos raidą, pakelia imperijas ir jas išsklaido, leidžia pavergti tautas ir jas išvaduoja iš vergystės. Tuo pačiu metu Dievas nepamiršta savo žmonių, apglėbęs palaiko savo tautą visais laikotarpiais. Belieka pasitikėti Dievu.

Habakuko žinia šiandien atskleidžia, kad visi žmonės, kartu ir tikintieji susiduria su šio pasaulio neteisybe ir neteisumu, kurioje sprendžia dilemą tikėti ar netikėti Dievu? Dievo atsakymas pranašui – „teisusis gyvens savo tikėjimu“ – ragina tikintįjį nebūgštauti, bet kviečia parodyti pastovumą ir kantrumą Dievo keliuose, ištikimybę Jo žodžiui, širdies pasitikėjimą Dievo vedimu ir valia. Viešpaties žodis teikia jėgų tikėti tada, kai nėra jokių išorinių stimulų tikėti, tikėti kai nėra gerovės ir palankumo, o tik aiški viltis, kad galiausiai Jis padarys mūsų kojas kaip elnių ir leis mums pasiekti amžinojo gyvenimo aukštumas.

—————–

[1] Wilhelm Muhs „credo“ – 356 mintys apie tikėjimą. LVK leidykla “Katalikų pasaulis“, 1999, psl. 85
[2] P.Alexander, D.Alexander „Biblijos žinynas“. Leidykla alma littera. Vilnius, 2001, psl. 502
[3] A. Rubšys. Raktas į Senąjį Testamentą II. Leidykla „Katalikų pasaulis“, 1996,  psl. 389
[4] A.Rubšys.Raktas į Senąjį Testamentą II.Leidykla „Katalikų pasaulis“, 1996, psl. 391
[5] F.Rineker , G Maijer. „Bibleiskaja enciklopedija Brokgauza“. Christliche Verlagsbuchhandlung Paderborn, Ukraina, 1999, psl. 475 (rusų kalba)

Literatūros sąrašas:

Biblija, Leidykla „Tikėjimo žodis“, 2007
A. Rubšys. Raktas į Senąjį Testamentą II.Leidykla „Katalikų pasaulis“, 1996, psl. 389, 391
F.Rineker , G Maijer. „Bibleiskaja enciklopedija Brokgauza“. Christliche Verlagsbuchhandlung Paderborn, Ukraina, 1999, psl. 475 (rusų kalba)
P.Alexander, D.Alexander „Biblijos žinynas“. Leidykla alma littera. Vilnius, 2001, psl. 502
Wilhelm Muhs „credo“ – 356 mintys apie tikėjimą. LVK leidykla “Katalikų pasaulis“, 1999, psl. 85

2005, pavasaris

2 Comments

  1. bolekas

    gal galima butu be egzegeziu apsieiti? esame lietuviai juk.

    Reply
    • Anželika Krikštaponienė

      Ši tarptautinė sąvoka plačiai naudojama biblistikos moksle, akademiniuose darbuose. Egzegèzė [gr. exēgēsis— aiškinimas], filologinis senovinių tekstų (ypač Biblijos) aiškinimas ir komentavimas. Jei straipsnis yra akademinio pobūdžio, nuodugniai aiškina ir komentuoja Biblijos tekstą – ta vadiname egzegeze.
      Kadangi aukščiau publikuotas straipsnis mano tinklaraštyje yra priskirtas prie Akademinių tekstų skilties, todėl ir nevengiu tarptautinių sąvokų, skirtų moksliniams tekstams.

      Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai