Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Kodėl evangeliškose bažnyčiose kunigai vadinami pastoriais? | Klausimai – atsakymai

2015 9 sausio | Klausimai - atsakymai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Klausimai - atsakymai
  4. /
  5. Kodėl evangeliškose bažnyčiose kunigai...

ganytojasNorėčiau jūsų paklausti, kodėl Evangeliškose bažnyčiose kunigai vadinami pastoriais?
Urtė, Kaunas

************

Jūs teisingai pastebėjote, jog evangeliškųjų bažnyčių dvasininkai dažniausiai vadinami ne kunigais, bet pastoriais. Taip yra todėl, kad katalikų ir evangelikų bažnyčios interpretuoja ir akcentuoja šiek tiek kitokius dvasininkų tarnystės aspektus bei kelia skirtingus uždavinius.

Žodis „pastorius” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „pastor„, kuris reiškia „piemuo, ganytojas”. Evangeliškose bažnyčiose tai yra dvasininko tarnystė, susijusi su bažnyčios vadovavimu, Dievo žodžio pamokslavimu ir tikėjimo tiesų mokymu bei pastoracine žmonių globa. Pastoriaus uždavinys rūpintis žmonių dvasiniais, emociniais, intelektualiais ir praktiniais poreikiais. Taip tarnaujant labiausiai siekiama atspindėti Kristų, kaip gerąjį Ganytoją (Jn 10, 11 – 18).

Naujajame Testamente ganytojo arba pastoriaus tarnystę apibūdina du graikiški žodžiai: daiktavardis poimen (ganytojas) arba veiksmažodis poimaino (ganyti) yra minimi 29 kartus, dažniausiai kalbant apie Jėzų. Tačiau penkiose Naujojo Testamento vietose apie šią tarnystę kalbama bažnyčios kontekste.

Pateikdamas tarnavimo dovanų sąrašą, laiške Efeziečiams apaštalas Paulius mini ir ganytojus: Ir jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais (Ef 4, 11). Prisikėlęs Jėzus liepė Petrui ganyti Jo avis (Jn 21, 16). Pirmame laiške Korintiečiams Paulius apie save ir kitus apaštalus sako: Kas gano bandą ir negeria bandos pieno? (1 Kor 9, 7). Apaštalas Petras, rašydamas pirmąjį laišką, ragina vyresniuosius ganyti pas juos esančią Dievo kaimenę, prižiūrint ją ne iš prievartos, bet noriai (1 Pt 5, 1- 2). O Apaštalų darbų knygoje apaštalas Paulius ragina Efezo vyresniuosius rūpestingai ganyti Dievo bažnyčią, kurią Jis (Jėzus) įsigijo savo krauju (Apd 20, 28). Taigi Naujajame Testamente skaitome, kad visi bažnyčios vyresnieji, vyskupai ir net apaštalai buvo Dievo skirti ganyti kaimenę.

Pirmaisiais bažnyčios gyvavimo amžiais kunigų luomo neaptinkame, nes Naujojo Testamento tikintieji tikėjo Jėzumi kaip didžiuoju kunigu Dievo namuose (Hbr 10, 19 – 23), ir dėl Jo atperkančios aukos atsivėrė kelias pas Dievą kiekvienam tikinčiam(Hbr 9, 14). Tačiau nuo II a., vis labiau plintant klaidžiamoksliams, bendruomenės siekė pasipriešinti erezijoms. Tuomet bažnyčiose imta labiau pabrėžti vyskupo tarnystę, bendruomenės ėmė burtis aplink vyskupus, vyresniuosius ir diakonus. Ignacijus Antiochietis 110 – 117 m. „Laiškuose septynių Azijos bažnyčių vyresniesiems” iškėlė vyskupo svarbą. Toks vadovavimo modelis tapo monarchine vyskupyste. Kiek vėliau kunigystė įgijo sakralinį atspalvį.

Apie kunigo tarnystę daug rašoma Senajame Testamente. Čia matome kunigą kaip Dievo ir žmonių tarpininką. Tarnaudamas žmonėms jis veikia Dievo vardu, moko Jo įstatymų, o aukodamas šventykloje atnašas už žmonių nuodėmes atstovauja žmonėms. Šiandien katalikų bažnyčioje yra išlikęs kunigo kaip tarpininko vaidmuo: aukodamas bažnyčioje mišias kunigas tampa Dievo malonės tarpininku žmonėms.

Tuo tarpu protestantai nuo Reformacijos laikų, remdamiesi 1 Petro laiško 2 skyriaus 9 eilute, bažnyčioje pripažįsta tik visuotinę tikinčiųjų kunigystę. Jie tiki, kad Kristaus mirties negalima pakartoti, Jo auka už nuodėmes buvo atlikta kartą ir visiems laikams, todėl Šv. Komunijos auka Naujojo Testamento kunigystėje nėra būtina.

Tad katalikų ir evangelikų dvasininkų tarnystės interpretavimo skirtumus galima būtų charakterizuoti taip: katalikų bažnyčia koncentruojasi į kunigišką sakramentų (Dievo malonių) teikimo tarnystę, būnant tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Tuo tarpu evangelikai pagrindinį dėmesį skiria pastoracinei tarnystei: Dievo žodžio pamokslavimui ir ganytojiškam rūpesčiui, atsisakant tarpininkavimo aspekto.

Baigdama vis tik noriu paminėti, jog pastoriais šiandien gali vadintis įvairių krikščioniškų bažnyčių ordinuoti dvasininkai, ne tik protestantų, bet ir anglikonų, katalikų ar ortodoksų, nes jie taip pat atlieka ganytojišką tarnystę. Žinoma, terminas „pastorius” Lietuvoje nėra plačiai paplitęs.

Malonės jums,
pastorė Anželika Krikštaponienė

3 Comments

  1. jurga

    kiek zinau, amerikonai gal pirmi pradejo vartoti zodi pastorius. geras labai amerikonu serialas,, ,,namelis prerijose ”. tikras krikscioniskas serialas

    Reply
  2. jurga

    klausimas sia tema

    noriu labai zinoti, kokia Jusu nuomone apie Benny Hinna ir Reincharda Bonnke ? knygu turit ? noreciau, kad i lietuva atvaziuotu 🙂

    Reply
    • Anželika Krikštaponienė

      Jurga, Jūsų paminėti tarnai, Benny Hinnas ir Reinchardas Bonnke, yra žinomi krikščioniškame pasaulyje kaip evangelisto dovaną turintys. Tarp evangelikų abu neretai vertinami gana kontraversiškai: vieni giria ir pripažįsta jų mokymą, kiti – nusiteikę skeptiškai.
      Benny Hinnas garsėja kaip televizijos evangelistas iš JAV, organizuojantis Prabudimo ir išgydymo kruzeidus trečiose pasaulio šalyse. Jo mokymas yra charizmatinis, kuris pripažįsta Dvasios dovanų veikimą šiandien, taip pat jis yra tipiškas JAV „Tikėjimo žodžio” atstovas, remiantis stebuklus tikėjimo galia. Labiausiai kritikuotina jo mokymo dalis yra per didelis akcentavimas materialaus klestėjimo, ateinantis tikėjimu į žmogaus gyvenimą. Su tokiu traktavimu nesutinka net kai kurie Amerikos charizmininkai.
      Reinchardas Bonnke yra sekmininkų evangelistas iš Vokietijos, kurio pagrindinis evangelizacinių tarnysčių laukas – Afrika. Neretai jam išsakoma kritika, kad jo evangelizacijose daugiau dalyvauja tikinčių, negu netikinčių, kurie atranda Kristų tarnavimo metu.
      Mano nuomonė, niekas neturi nei nuvertinti, nei pervertinti Dievo tarnų. Visi turi savo stipresnių ir silpnių pusių. Iš vienos pusės, turime suprasti, kad Dievo namuose yra įvairių indų, kuriuos Jis naudoja savo tikslams: dvasiškai atgimdyti žmones, atnaujinti tikėjimą. Dievo keliai – ne mūsų keliai… Niekas negali Jam nurodyti, kokiu būdu Viešpats neša atsinaujinimą… Tai yra gerai. Tačiau negalima pervertinti bet kokios konfesijos bažnyčios tarnus, nes bažnyčiose gali formuotis ydinga žmogaus kulto praktika ( kaip antai, tarp Korinto tikinčiųjų: „aš – Apolo, aš – Petro, aš – Pauliaus, o aš – Jėzaus). Toks favoritizmas ir asmenybių aukštinimas iš esmės prieštarauja krikščionybei. Biblija sako: „Neturėk kitų Dievu šalia manęs…”
      Abiejų šių autorių knygos yra lietuvių kalba, esu jas skaičiusi, jose yra tikrai gražių minčių, kurios man patiko ir patarnavo. Tačiau kiekvieną knygą svarbu skaityti tiriant visos Biblijos šviesoje. Nėra nei vieno autoriaus, kurį galėtume skaityti „užsimerkę”, be kritinio žvilgsnio.
      Viešpaties malonės Jums! 🙂

      Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Kodėl reikalingas Adventas? | Klausimai – atsakymai

Kodėl reikalingas Adventas? | Klausimai – atsakymai

Kodėl reikalingas Adventas? Kur parašyta Naujojo Testamento tekstuose, kad kažkas švęstų katalikiškas šventes?.. Man liūdna … Ar dėl to Kristus mirė, kad Jo mokiniai atkristų į katalikiškas tradicijas? (Saulius, vardas pakeistas) Sveikas, Sauliau,Neliūdėkite. Verčiau...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai