„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais, jie negyvena kokiuose savo miestuose. <…> Laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai.

Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini;
Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta;
Bendras jų stalas, bet ne guolis;
Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną;
Dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje;
Jie paklūsta įstatymams, bet savo gyvenimu juo viršija.”

(Laiškas Diognetui, II a.)