Šventojo Rašto prigimties suvokimas – teisingo aiškinimo pradžia
Negalime išmokti teisingai aiškinti Rašto, jei nesuvoksime jo tikrosios prigimties. Gero aiškinimo pradžia – tai supratimas, kad Raštas yra užrašytas Dievo žodis. Dievas buvo Rašto ištakose, sudaryme ir jo kanonizavime.
Biblijos autoriai nekartą pabrėžia Šventojo Rašto dievišką prigimtį. Antai, apaštalas Paulius rašė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas… “ (2 Tim 3,16). Žodis „įkvėptas“ – graikiškai „theopneustos“ – reiškia „Dievo duotas“ arba „Dievo inspiruotas“.[1] Vėlgi, Petras rašo: „Pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės“ (2 Pet 1,21). Anot apaštalų, Dievas davė Savo žodžius Jo pasirinktiems žmonėms. T. y. Šventoji Dvasia panaudojo autorių asmeninius ypatumus ir sugebėjimus. Vieniems Dvasia darė įtaką rašant rankraščius, kitus inspiravo sudarant ir kanonizuojant Bibliją kaip Dievo žodį. Dievas Savo Dvasia pamokė pranašus, apaštalus, kad jie žinotų ką ir kaip pasakyti – tik tai, ko norėjo Dievas.
Kita vertus, svarbu matyti, kad Šventoji Dvasia šiandien taip pat veikia, kai mes studijuojame Raštą. Ji apšviečia Biblijos žodžius ir padeda mums išgirsti Dievo balsą Rašte. Žodis nei tada, nei dabar nebuvo ir nėra atskirtas nuo Dvasios. Tomis dienomis Dvasia veikė jį užrašant, dabar Ji padeda Raštą suprasti ir Dievo žodžius taikyti savo gyvenime. Tai reiškia, kad Dievas visais laikais kalba su žmonėmis per Savo Knygą. Tačiau kaip mums išgirsti Dievą Rašte ir Jam paklūsti? Koks Dvasios vaidmuo aiškinant Raštą ir pritaikant jį savo gyvenime? Kaip dera egzegezės uždaviniai, kurie aiškinasi istorinį teksto kontekstą ir pirminę autoriaus mintį su Šventosios Dvasios įkvėptumu? Ar egzegezės tikslas priešinasi Šventosios Dvasios tikslui krikščionio gyvenime?
Šiame studijoje bandysime ieškoti atsakymų į aukščiau išvardintus nepaprastus klausimus.
Istorinio konteksto suvokimas
Straipsnio įžangoje minėjau, kad Šventąjį Raštą rašė Dievo įkvėpti žmonės, todėl tai yra Dievo žodis. Vis tik, Dvasia niekada neignoravo tų, kuriuos įkvėpė rašyti. Visi Šventojo Rašto autoriai buvo istoriniai, neišgalvoti žmonės. Jie turėjo savo asmenybės ypatumų, gyveno konkrečiu laiku, savo kultūroje, tam tikrose istorinėse aplinkybėse. Visa tai yra istoriniai – kultūriniai faktai, kurių negalime ignoruoti, kai studijuojame Šventąjį Raštą. Rašto knygų istorinio konteksto vengimas veda prie klaidingo aiškinimo ir komentavimo. Jei nesigiliname, kokiomis sąlygomis ir dėl kokios priežasties nuskambo viena ar kita žinia, tai kaip gi suprasime, ką ji kalba mums šiandien? Tada interpretacija bus laisva, o pritaikymas – netikslus. Tai savotiškas autoriaus „sunaikinimas“ ir jo žodžių priskyrimas sau, tarsi mes būtume užrašę Dievo kalbėtus žodžius mūsų aplinkoje, ir mūsų laikais. Neretai šiandienos bažnyčiose tokio pobūdžio aiškinimai, kai ignoruojamas tų laikų istorinis kontekstas, laikomi ypatingai unikaliais ir net labai dvasingais. Toks Rašto aiškinimas peržengia rankraščių kūrėjų „autorystės teises“, Dievo pirminę mintį. Pirmiausia autoriai kalbėjo savo laiko klausytojams, sprendė jų konkrečias problemas, o tik po to šie žodžiai kalba mums šiandien. Svarbu pamatyti, kad egzegezė pirmiausia kelia istorinį uždavinį, kuriam svarbu autoriaus bei jo skaitytojų laikmetis ir kultūra, geografiniai, topografiniai ir politiniai faktai, o ypatingai konkretaus teksto parašymo priežastys. Juk egzegezė – tai siekimas atrasti, ką rašydamas šį tekstą norėjo pasakyti pats autorius. Geras istorinis tyrimas gali padėti atrasti tikslesnę autoriaus žodžių prasmę, pirminę mintį.
Todėl, norėdami gerai suprasti studijuojamą tekstą, privalome gerai suvokti istorines aplinkybes, stengtis perprasti ir to meto kultūrą.
Pirminės autoriaus minties suvokimas ir Šventosios Dvasios patyrimas
Kitas egzegezės uždavinys – suprasti autoriaus sumanymą, pirminę jo mintį, kuri buvo inspiruota Dvasios. Autoriai turėjo dvasinį tikslą: įkvėpti klausytojus tikėti, atsispirti nuodėmei, gyventi tyrai, būti gailestingiems, pasišvęsti Dievui, t. y. gyventi Dvasioje. Bibiniai autoriai siekė atnešti tikrąjį dvasingumą į jų klausytojų gyvenimą, kad Dievo žmonės gyventų Dvasia ir bendrautų su Gyvuoju Dievu.
Todėl, kai mes skaitome, ar kruopščiai nagrinėjame Raštą, galime išgirsti Dievą, patirti Šventosios Dvasios prisilietimą, Jos gyvą ir kuriamąją galią. Čia Šventoji Dvasia veikia ne tik kaip įkvėpėja, bet kaip ir apšvietėja. Ji atveria mūsų protus Raštams ir liečiasi prie mūsų širdžių. Skaitydami Rašto tekstus mes ne tik susipažįstame su teologine ir istorine tiesa, kurią skelbė autoriai, bet ir susiduriame su Šventosios Dvasios jėga, kuri „uždega“ ir keičia vidų. Tai susilietimas su pačiu Dievu. Sekmininkų teologas G. Fee pastebi, kad gyvenimas Dvasia turi susipinti su egzegeze, nes neįmanoma būti geru Rašto aiškintoju, nepatiriant Rašto Dievo:
Nesvarbu, kaip pavadinsite Dievo prisilietimą prie jūsų gyvenimo, svarbu, kad jis būtų. Nes be Šventosios Dvasios artumo ir jėgos visa kita yra vien tik pratybos – tuščias smūgiavimas į orą. Norint būti geru Biblijos aiškintoju, taigi ir geru teologu, turime pažinti Dvasios pilnatvę, o tai yra ir maldingas gyvenimas (Paulius tai vadina „malda Dvasia“) ir paklusnumas.[2]
Čia būtų tikslinga paminėti, kaip galėtume įsiklausyti į Dvasią autoriaus žodžiuose – pačio Dievo kalbėjimą. Dievas siekia bendrystės su mumis Savo Žodyje. Aukščiausią laipsnį tai įgyja, kai mes Šventosios Dvasios pagalba susijungiame su Kristumi – Dievo Sūnumi. Bendravimas su Dievu Rašte rūpėjo visų laikų krikščionims, nes tai atveria asmeninį ryšį su atleidžiančiu, guodžiančiu, stiprinančiu ar širdį ištiriančiu Dievu. To pasėkoje vystėsi ištisa kontempliatyvioji bažnyčios tradicija – apmąstyti, išgyventi Dievą Rašte ir Jo kūrinijoje. Tokią Dievo pažinimo patirtį puoselėjo psalmistai Senajame Testamente (ypač ryškiai matyti 119 Psalmėje), Makarijus Egiptietis – Dykumos žiburys (IV a., Dvasinės homilijos) laikomas kontempliatyvaus dvasingumo tėvu, sena benediktinų (VI a.) tradicija – lectio divina. Tai menas išgirsti Dievą Rašte ramios, lėtos ir apmąstančios Žodį maldos pagalba. Lectio divina seka Šv. Benedikto žodžiais, kurie ragino klausyti giliau, išgirsti Raštą „savo širdies ausimis“. Skaitomas, įsiklausomas ir maldingai apmąstomas Raštas padeda patirti švelnų Kristaus prisilietimą, išgirsti, ką Jis kalba asmeniškai ir pamatyti, ką Kristus kviečia daryti.[3] Ateidami prie Rašto turėtume norėti išgirsti iš Dievo.
Kitas to pavyzdys yra vėlyvųjų viduramžių katalikų bažnyčioje pražydusio dvasingumo Devotio moderna pavyzdys, kurio vienas iš atstovų buvo Tomas Kempietis (apie 1380 – 1470), siekęs glaudžios Kristaus draugystės, dvasingumo ir maldingumo. Kristaus sekime – dvasinio gyvenimo vadove vienuoliams, jis rašė: Visą Šventą Raštą reikia skaityti ta pačia Dvasia, kuria jis yra padiktuotas. Noriai klausyk Rašto teisiųjų, širdies gilumoje klausyk jų žodžių ir neniekink senųjų autorių patarimų, nes jie kalbės neveltui.[4]
Tad prie Rašto gera ateiti su giliu noru klausyti Dievo balso, išgirsti Jį ir Jam paklusti.
Gyvenimas Dvasioje – pagrindinis egzegezės ir Šventosios Dvasios tikslas
Neretai krikščionys supriešina egzegezę su dvasiniu gyvenimu. Dažniausia tikintieji mieliau pasirenka vieną iš jų. Vieni, mėgsta gilintis į istorinius Rašto faktus ir aplinkybes, patenkinti savo proto žingeidumą įdomiomis kultūrinėmis, istorinėmis, teologinėmis detalėmis, palikdami nuošaly širdį keičiantį Dievo artumą. Toks Rašto ir jame esančių doktrinų pažinimas išlieka sausas ir teorinis. Kiti, pasidavę Dvasios vėjui, išskleidžia tikėjimo bures ir leidžiasi į Dievo dvasingumo kelionę plačiame Rašto vandenyne. Jiems nerūpi nei vandenyno krantai, nei laikas, nei tautų, išsidėsčiusių to vandenyno pakrantėse kultūra ir istorija. Jiems nerūpi tekstuose esančio dvasingumo kontekstas. Jie tiesiog neriboja savęs, plaukioja be jokių atspirties taškų, žavisi pačiu plaukimu. Ir vienu, ir antru atveju Rašto aiškinimas gali virsti egzegetiniu kraštutinumu. Jėzus pokalbyje su sadukėjais pastebi: Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos? (Mk 12,24). Abu dalykai yra reikalingi.
Gilindamiesi į Raštą, neturėtume priešinti jo istorinę egzegezę su Rašto dvasingumo siekiu. Rašto tekstai turi ir istorinį kontekstą, ir ugdo dvasinį gyvenimą. Todėl tikintysis, rūpestingai, atsakingai ir nuolankiai tyrinėdamas Raštą, išgirs jame Gyvąjį Dievą, raginantį gyventi dvasingai, bet ir neatmes istorinio teksto konteksto. Jei priešinsime Rašto aiškinimą su Dvasios veikimu, mes galiausiai prarasime egzegezės ir Šventosios Dvasios pagrindinį tikslą – keisti tikinčiojo gyvenimą pagal Kristaus pavyzdį. Tikros egzegezės tikslas yra vienu ar kitu būdu pasiekti dvasingumą. <…> tik taip egzegezė atlieka savo uždavinį, nenutoldama nuo paties teksto tikslo.[5] Kita vertus, jei atmetę istorinį egzegezės uždavinį, sieksime „unikalaus“ dvasingumo, mes negalėsime suvokti biblinio gyvenimo Dvasioje. Nežinosime, koks dvasingumas patinka Dievui. „Unikalus“ dvasingumas yra pačių modeliuojamas (sugalvotas) ir neskatina paklusti Dievui. Rašte glūdi tikrasis dvasingumas Kristaus asmeny apreikštas žmonėms. Tokio – Dievo Sūnaus – dvasingumo Dievas tikisi iš mūsų.
Taigi, nuodugniai tyrinėjamas, nuolankiai įsiklausomas ir Dvasios apšviestas Raštas duoda mums Dvasios jėgų gyventi sekant Kristų. Rašto Dvasia yra Dievo Dvasia, mus atnaujinanti jėga, kuri nugali mumyse esančią nuodėmę ir silpnumą, atgimdo ir keičia mus pagal Kristaus atvaizdą. Tik Jos pagalba galime siekti Dievo dvasingumo, kurį mums atveria Šventasis Raštas. Raštas mus nukreipia gyventi Dvasioje, o Dvasia kalba per Raštą, padėdama keistis ir paklusti Dievui. Dvasia ir Žodis – du krikščioniško dvasingumo sparnai, nešantys mus link Kristaus.
2006, kovas
———————-
1 Roseler, 110 psl.
2 Fee, Sąsajos, 9 psl.
3 www.holyspritinteractive.net/features/lectiodivina/reading.asp
4 Kempietis, 20-21 psl.
5 Fee, Sasąjos, 7 psl.
Literatūros sąrašas
G. Fee , D. Stiuart, „Kaip skaityti Bibliją, jog matytum visą jos vertę“, Sant-Peterburgas: Logos, 1993 (ru).
G. Fee, Listening to the Spirit in the Text, USA: Eerdmans Publishing co., 2000
G.D. Fee, Biblijos tekstų aiškinimo ir dvasingumo sąsajos“. Laikraštis Ganytojas , Nr. 11 (132), 2002, 7, 9 psl.
M. Roseler, Naujas gyvenimas su Jėzumi, Šiauliai: Jona, 2003, 110 psl.
www.holyspritinteractive.net/features/lectiodivina/reading.asp
T. Kempietis, Kristaus sekimas, Ardor, 1994, 20-21 psl.
Krikščionybės istorija, Vilnius: Alma littera, 2000.
R. Macauly, J. Barrs, Būti žmogumi (Dvasinio gyvenimo prigimtis), V sk. Šiauliai: NOVA VITA, 2000.
S. Grenz, Sukurti bendrystei: krikščioniško tikėjimo sąsajos su krikščionišku gyvenimu, (reading copy).
0 Comments