Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Efektyvaus mokymosi sąlygos, arba kaip išvengti „veidrodžio efekto“ moksle

2017 31 rugpjūčio | Akademiniai tekstai, Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Efektyvaus mokymosi sąlygos, ...

Efektyvaus mokymosi sąlygos, arba kaip išengti „veidrodžio efekto“ moksleKai mokinys būna pasiruošęs, atsiranda ir mokytojas (Kinų patarlė)

Straipsnyje pasitelksime apaštalo Jokūbo žodžius (Jok 1, 19–27) iš Šventojo Rašto, kurie padeda suprasti, kaip galima efektyviau mokytis ne tik mokyklos suole ar universiteto auditorijoje, bet ir gyvenimo kely.

1. Mokykimės klausyti

Pirmiausia, kiekviena mokinystė prasideda nuo klausymo meno ir nuolankios širdies nuostatos, kuri padeda sužinoti daugiau nei iš tikro yra žinoma dabartiniame taške. Svarbu nepamiršti, kad visada galime daugiau išmokti, nei mokame dabar.

Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti.

Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.

Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. (Jok 1, 19–21).

Jau I a. aiškiai buvo suvokiama, kad mokytis galima tik žingeidaus įsiklausimo pagalba, ar tai būtų išganymo klausimai, ar mus supančio pasaulio dėsniai. Kitas žodžiais, bet tą pačią minti perteikia ir Grigalius Didysis: tik tas, kuris išmoksta eiti paklusnumo keliu, tampa dorybių mokytoju.

Tad Jokūbas, norėdamas pabrėžti didelę klausymo ir paklusnumo svarbą, naudoja priešpastatymą: klausymas priešpastatomas kalbėjimui, romumas – emociniam impulsyvumui, nevaldomam liežuviui bei pykčiu. Akivaizdu, kad pliurpdamas, pykdamas ir piktindamasis nieko išmokti negali. Jokūbas siekia skaitytojo širdį palenkti į gera – pagarbiai klausyti mokytojų ir romiai mokytis. Taip pat jis nori sugėdinti tuos, kurie mėgsta arogantiškai mokyti, patys nesimokydami Dievo tiesų.

Naujajame testamente galima pastebėti, kad I a. krikščionių žydų tarpe vyravo tam tikros rūšies išdidumas, kylantis iš pranašumo jausmo: jie buvo pažado tauta, per juos atėjo palaiminimas ir išgelbėjimas visoms tautoms, jie – rinktinis alyvmedis, o pagonys – tik laukinės, priskiepytos šakelės. Apaštalas Paulius laiške romiečiams ironizuoja tokį tuščią pasipūtimą: „Štai tu vadiniesi žydu <…> įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems, neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą. Tai kodėl tu mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?“ (Rom 2, 17,19–20). Jokūbo laiško situacija mums parodo tvyrojusį panašų nusiteikimą tarp Romos imperijoje pasklidusių žydų – krikščionių, kuriems jis rašė laišką. Daug buvo tų, kurie manė galintys pamokyti, matydami savo „dvasinį“ pranašumą, bet maža tų, kurie nuolankiai mokytųsi. Todėl Jokūbas jiems vėliau pasakys: „Mano broliai, ne visi būkite mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas“ ( 3,1). Mūsų dienomis mokiniai taipogi gali klaidingai jaustis „pranšesniais“ už mokytojus: dėl to, kad energingesni ir jaunesni, dėl to, kad gražiau atrodo ir madingiau rengiasi, važiuoja su tėvų prabangesne mašina. Visa tai yra tuščia, lyginant su žiniomis, kurios praskrenda besipuikuojančiam žmogui pro ausis ir nepasilieka galvoje.

Tad Jokūbas kreipiasi į tikinčiuosius, ragindamas kiekvieną būti greitu klausyti, lėtu kalbėti, lėtu pykti (19 eil.).

Panašiai ir Jėzus savo pamokslus įrėmindavo paraginimu: Kas turi ausis klausyti, te klauso. Šie žodžiai klausytoją kviečia suklusti savo vidumi, t.y. atverti širdį pamokymui, uoliai siekti suprasti. Kas turi tokią širdies nuostatą bus praturtintas pažinimu, nes turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio atimta ir tai, ką turi. Šiuo žodžius Jėzus kalbėjo ne apie žmonių finansus, bet apie žinias, apie tai kaip svarbu įsiklausyti į Dievo žodžio ir jį suprati. Supratimo procesą Jėzus palygini su derlinga dirva, į kurią įkritusios žinios subrandina gerų vaisių rezultatą (Mt 13, 12). Šis dėsnis tinka ir Dievo karalystėje, ir universiteto auditorijoje. Jei tik studentaujame, švaistome savo laiką tuščiai, tuomet neįgyjame, bet prarandame ir tai ką tariamės turį.

2. Mokymosi procese dalyvauja ne tik intelektas, bet ir širdis

Biblijoje galime pastebėti, kad žmogaus pažinimo procesas yra tiesiogiai susijęs su jo širdies nuostata. Atrodytų, kad žmogus girdi ir mato širdimi, o jei negirdi ir nemato, tai tik dėl išpuikusios širdies. Antai, pranašai ne kartą perspėja Izraelį dėl širdies užkietėjimo, diagnozuodami vidinį tautos nejautrumą tiesai ir ausų apkurtimą: <…girdėkite, bet nesupraskite, ir …žiūrėkite, bet nematykite. Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyti“ (Iz6, 9-10); „Žmogaus sūnau, tu gyveni maištingoje tautoje, tarp žmonių, kurie turi akis, bet nemato, turi ausi, bet negirdi“ (Ez 12,2). Matome, tiek Izaijo, tiek Ezechielio pranašystėje pasikartoja kietos ir maištingos širdies motyvas, ko pasėkoje atsiranda vidinis kurtumas ir aklumas. Kai širdį užvaldo nenoras girdėti tiesos, žmogus apkursta ir apanka pažinimui, Dievo tiesai. Tik nuolanki širdis gabi mokytis. Todėl ir apaštalas Jokūbas ragina neskubėti kitų mokyti, bet verčiau nuolankiai klausyti mokymo ir romiai, pasvarstant priimti diegiamą pažinimą, kuris gali duoti saldų pažinimo vaisių.

3. Mokykimės iš karto diegti žinias į praktiką ir venkime „veidrodžio“ efekto

Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.

Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje.

Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.

Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose (Jok 1, 22-25).

Pradžioje gali pasirodyti, jog šios eilutės neturi nieko bendro su prieš tai skambėjusiomis apie klausymą. Tačiau Jokūbas toliau tęsia kalbėti apie mokymosi procesą, jog tikintieji turi ne tik klausyti, bet gyventi Dievo žodžiu. Taikyti jį savo praktikoje. Pradžioje, klausyti Žodžio (19 eil.), po to pasijungti Jo ganančiai valdžiai – įsileisti į širdį (21 eil.) ir, galiausiai, Jokūbas kviečia gyventi Žodžiu (23 eil.). Matome visą mokymosi eigą, kurią geria suprato I a. krikščionys.

Pirmasis mokymosi žingsnis – klausymas, antrasis – savęs pajungimas girdėtai žiniai, trečiasis – žinojimo pritaikymas. Visi mokslininkai žinias ir prielaidas patikrina daugelio bandymų pagalba – praktika. Jokūbas aiškiai parodo, jog Kristaus mokinystė ir kitos žinios patikrinamos gyvenimu. Jei žmogus negyvena tuo, ką išmoko, ar tai būtų dievotumas, ar profesinės žinios, jis apgaudinėja pats save ir greitai viską pamirš, ką sužinojo.

Saviapgaulę mokymosi procese Jokūbas iliustravo veidrodžio palyginimu (23-24 eil.). Yra žinoma, kad to meto mokytojai ir filosofai mėgdavo mokymąsi procesą lyginti su žiūrėjimu į veidrodį. Kol mokinys mokosi, jis žiūri į veidrodį, jame mato save patį. Mokslas jį apšviečia, žmogus pradeda suvokti ne tik aplinką, bet ir save, ne tik akivaizdžiai matomus, bet ir nematomus dalykus, kuriuos tiesiog svarbu žinoti. Tačiau jei žinias nepritaiko gyvenime, vos tik atsitraukia nuo mokymosi proceso, tuoj pat pamiršta, ką išmokęs. Toks pažinimas lieka tik iliuzija.

Kaip kontrastą tokiam žmogui-užuomaršai Jokūbas pateikia tikrojo mokinio paveikslą. Tik tas, kuris įsižiūri ( gr.kl. parakypto – prasiskverbti, įsigilinti)1, t.y. įsiklauso, įsigilina ir prasiskverbia į Dievo žodžių ar girdimo pažinimo dalyko prasmę bei jį pritaiko ir praktikuoja yra mokymosi procese. Kai kuriuose Senojo Testamento komentaruose rabinai išsako panašias mintis apie įstatymų vykdymą. Pavyzdžiui:

Jūs turėtumėte ne tik skaityti (Mozės įstatymus), bet dar labiau siekti pritaikyti tai, ką jie sako“. Arba, „svarbiausia ne smulkiai aiškinti įstatymą, bet jį vykdyti“.2

Žinoma Jokūbas, nesiekia puoselėti rabiniškos tradicijos, bet pristato principą, kaip tiesa pasiekia žmogaus gyvenimą. Ji reikalauja uolaus įsigilinimo ir nuoširdaus gyvenimo sutinkamai su ja.

Mokytis – tai girdėti, suprasti ir gyventi, kaip išmokstama, patikrinat žinias praktikoje.

Taigi, nuolankiai sėsdami į „mokinio suolą“, įdėmiai klausykime, ką kalba mokytojai, permąstykime, veskime ne tik konspektus, bet ir savo minčių dienoraščius, tada supraskime, na, o galiausiai, praktikuokime, kad neliktume užuomaršomis, kurie atsitraukę nuo veidrodžio, pamiršo ką matė, ko išmoko.

————————————-

1 D.W. Burdick, James, „The Expositor‘s Bible commentary, Zondervan, 1981, psl. 175

2 P.H. Davids, The epistle of James.Wm. B. Eermans Publishing, 1982, psl. 97

1 Comment

  1. Jūratė

    ačiū, labai nuostabus, visiems reikalingas, naudingas toks pamokslas.

    nuoširdžiai Jūratė

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai