Laba diena

Jūs pritariate tam, kad vaikus reikia mušti tik „beržine”? Įstatymą užregistravusi parlamentarė Ona Valiukevičiūtė skundėsi išgirstanti netgi kaltinimus, kad įstatymas prieštarauja katalikiškoms vertybėms.

Esą Šventame Rašte teigiama, kad mušti rykšte būtina. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje veikiančio aljanso „Vaikai yra nemušami!” koordinatoriaus Peterio Newello teigimu, visos religijos turi humaniškus tikslus ir vaikų nemušimo idėjas palaiko daugelis pasaulio religinių lyderių.

**********

Vaikų auklėjimas yra gilus ir sudėtingas procesas, apimantis įvairias dvasinio, emocinio, intelektualinio ir praktinio gyvenimo dimensijas. Krikščioniškoji tradicija ir teologija per du savo gyvavimo tūkstantmečius yra sukaupusi be galo turtingą krikščioniškojo švietimo bei ugdymo lobyną. Jis galėtų tapti didžiuliu turtu kiekvienai šiuolaikinei šeimai, trokštančiai pasisemti išminties, doros ir meilės auklėjant vaikus. Neketinu leistis į paviršutinišką ir spekuliatyvią mūsų dienų diskusiją apie neva „nehumanišką” judėjo-krikščionišką vaikų auklėjimo tradiciją.

„Tikėjimo žodžio” bendrija sutinka su esminiu valstybės požiūriu, atskleistu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (38 str.), jog tėvai, bet ne kita institucija, turi teises ir pareigas auklėti savo vaikus dorais žmonėmis, ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tai teigia ir Šv. Rašto tiesa: „Jūs, tėvai, auklėkite vaikus <…> Viešpatyje” (Ef 6, 4). Bažnyčia, kaip ir valstybė, negali savavališkai perimti tėvų teisių ir pareigų, primesti vertybių ir auklėjimo būdo šeimai. Kiekviena šeima pati apsisprendžia, kokiomis vertybėmis vadovausis ugdydama savo atžalas. Mes tikime, jog vaikų auklėjimas yra Dievo dovanota teisė ir privilegija, pareiga ir atsakomybė šeimai. Šv. Rašte nerasime tokios vietos, kur vaikų ugdymo atsakomybė būtų suteikta bažnyčiai, valstybei ar visuomeninei organizacijai, nors šiandien tokių pretenzijų vis dažniau pasigirsta. Auklėti vaikus – tai tėvų uždavinys. D.T. Koyzis teigia: Ne valstybė kuria santuokos ir šeimos institucijas; ji jas pripažįsta tokias, kokios jos yra, ir teisiškai gina („Political visions and Illusions”). O teologas T. Schirrmacheris pastebi: Valstybė vis labiau perima vaikų auklėjimo, verslo reguliavimo, socialinę apsaugą, sielovadą ir asmeninę pagalbą, o tuo tarpu savo tiesiogines pareigas – kovą su blogiu, teisingumo garantavimą vis labiau apleidžia. Taip elgdamasi, ji palaipsniui vis labiau centralizuoja visuomenę, nuvertina šeimą bei Bažnyčią, atima priemones, kurios prisideda prie jų ir pačios valstybės stabilumo („Ethik” III).Tuo tarpu kiekvieną kartą, kai Biblija kalba apie vaiko auklėjimą paraginimais, pamokymais, patarlėmis ar palyginimais, yra kreipiamasi į tėvus, primenama jų meilės atsakomybė Dieve. Kaip krikščionys tikime, kad Dievas duoda tėvams valdžią ir išmanymą su meile ganyti vaikus bei kreipti juos Dievop, o ne į save. Šv. Raštas visapusiškai nušviečia šeimos tarpusavio santykius ir ragina dievotai, teisingai ir meiliai elgtis tiek vaikus, tiek tėvus: „ Jūs, vaikai, klausykitės Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. „Gerbk savo tėvą ir motiną”, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje”. Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje” (Ef 6, 1 – 4). Akivaizdu, jog Biblija gina ir primena ne tik vaikų teises bei pareigas, bet ir tėvų teises bei pareigas, kviesdama atsakingai kurti tarpusavio meilės santykius, įsipareigojant Dievui, kaip aukščiausiam autoritetui, kuriam vieną dieną visi žmonės duos apyskaitą už savo gyvenimą.

Tad dažniausiai pasitaikanti problema, tai kylančios ideologinės įtampos ir konfliktai tarp skirtingų institucijų (šeimos, valstybės, bažnyčios ir visuomeninių organizacijų) dėl to, kad žmonės linkę sumaišyti, net perimti kitų atsakomybes, teises, pareigas bei savavališkai primesti savo nuomonę. Kiekviena institucija turi savo konkrečius uždavinius ir tikslus iš Dievo. Nei valstybė, nei bažnyčia, ar kita visuomeninė organizacija nėra absoliučios valdžios ir tiesos turėtoja, todėl negali perimti iniciatyvos ir didesnės įtakos auklėjimo sferoje negu tėvai. Vaikų auklėjimas pirmiausia, yra tėvų kompetencija. Kitų institucijų uždavinys – ginti, saugoti šeimą, leisti jai įvykdyti savo uždavinį ir pašaukimą – auklėti dorus žmones ir ištikimus piliečius.

Bažnyčios misija – padėti tėvams ugdyti vaikų dvasinį, biblinį ir dorovinį išprusimą, atskleisti tikėjimo Dievu ir meilės artimui kelią.

Pagarbiai, pastorė A. Krikštaponienė