Jei Jūs ilgiau gyvenate ir tikite, tikriausiai pastebėjote, jog gyvenime bei Šventajame Rašte galioja nepaneigiamas dėsnis: išdidieji patiria pažeminimą ir sudužimą, o nuolankieji arba pažemintieji išgyvena malonę, netikėtai yra atstatomi, prikeliami lyg feniksai iš pelenų.
“Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais, jie negyvena kokiuose savo miestuose. <…> Laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai.
Kiekvienas žmogus turi vidinį minčių pasaulį, kuris yra senų ir naujai atsirandančių pamąstymų lobynas. Iš jo galime praturtinti vienas kitą, kai mylime pažinimą ir branginame supratimą.
Šiame straipsnyje norėčiau pasigilinti į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius ir darbus po Jo prisikėlimo iš numirusių iki paėmimo į dangų. Tas laiko tarpsnis – po Prisikėlimo iki Sekminių – aprašytas Apaštalų darbų knygos pradžioje:
Spalio 25 dienos rytą rinkomės mes, evangelikų reformatų ir bendrijos Tikėjimo žodis dvasininkai bei tarnautojai, iš įvairių Lietuvos kampelių į Kėdainių reformatų bažnyčią. Tai seniausia, XVII a. renesanso stiliaus, šios konfesijos bažnyčia mūsų šalyje.
Pavakarė. Saulėtas, vaiskus rudens oras. Važiuojame Pasvalio link. Besileidžianti saulė apšviečia kelio atšvaitus. Kelkraščiais nusidriekia spindinčių “lempučių” girliandos.
Norėčiau paklausti, ar Dievo įsakymas švęsti sekmadienį reiškia, kad sekmadienį privaloma/būtina eiti į bažnyčią?
