Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo Viengimio, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1, 14)

Ketvirtoji Advento savaitė mus nukreipia į ypatingą momentą – mes esame visai šalia Kristaus gimimo šventės. Tai laikas apmąstyti begalinę Dievo meilę, kurią Jis apreiškė mums per savo Sūnaus gimimą. Šią savaitę, kreipkime širdis link Kalėdų kulminacijos, melskimės kartu su ankstyvųjų krikščionių VI a. adventiniu himnu, kuris skirtas garbinti ir aukštinti Išganymo Autorių – Dievą ir Jo vienatinį Sūnų Kristų.

Aš miegu, bet mano širdis budi. Tai balsas mano mylimojo, kuris beldžia į duris: „Atidaryk, mano sese, mano mylimoji, mano balandėle, mano tyroji!.. (Gg 2, 5)

Šią savaitę kviečiu toliau semkime dvasinės atgaivos iš krikščioniškųjų lobynų.
Antroji Advento savaitė kviečia mus dar giliau įsiklausyti į Viešpaties Jėzaus, tarsi Mylimojo, balsą.

Džiaugsmingai švęskime savo išganymo ir atpirkimo atėjimą.
Švęskime šventinę dieną, kurią iš didžiosios ir nesenstančios dienos
į šį trumpą mūsų dienų laikotarpį atėjo Didysis ir Nesenstantis.