Svarstymai apie gera laiko panaudojimą niekada nesiliauja žmonijoje. Visų amžių žmonės, poetai, filosofai, tikintieji, Bažnyčios ganytojai bandė įminti žmogaus ir laiko sąveikos galimybes. Kaip teisingai elgtis su laiku, bei kaip suprasti ir išgyventi skirtingus gyvenimo laikotarpius?
Dievas taip nusižemino, kad pats tapo žmogumi, tai įvyko tam, kad žmonės būtų išaukštinti iki tokių aukštumų, jog būtų dievais.
Dieviškai sielai nėra ribų, nėra skirtumų – apie ją galima pasakyti, kad ji visur ir niekur vienu metu.
Pati didžiausia Dievo šventykla glūdi žmogaus širdyje.
Kai aš pamokslauju žmonėms, žodžiai pasiekia jų ausis, bet ne širdis. Ir tik tada, kai Šventoji Dvasia yra vidinis Mokytojas, žmonės po pamokslo grįš į namus atsinaujinę. Šventoji Dvasia yra vidinis Mokytojas, atskleidžiantis giluminę Jėzaus apaštalų žodžių prasmę.
Nesant lietui neatsirastų nei vaisiai, nei erškėčiai, o jam laiku bei saikingai paliejus gimsta ir vieni, ir kiti. O žemė, kuri, sugėrusi dažnai ant jos krentantį lietų, želdo skirtingą vaisių.
Meilė tarp vyro ir moters yra universali, dieviška ir niekada nesibaigianti. Ji atiteka į visas žmonijos kartas, kaip gyvybės upė iš Edeno sodo, kur buvo sukurti pirmas vyras – Adomas ir pirmoji moteris – Ieva.
Esama trijų draugystės rūšių: pirmoji ir geriausia grįsta dorybe, nes iš proto kylanti meilė yra stipri, antroji, vidutiniškoji, remiasi mainais. Tokia draugystės yra bendruomeniška, dosni ir naudinga gyvenimui. Mat paslauga besiremianti draugystė yra bendras dalykas.
“Kartais mes meldžiamės už tuos, kuriuos mylime, kuriems kažko reikia ir kuriems patys negalime padėti. Skaityti toliau
