Kaip išgyventi išdavystę? | Klausimai – atsakymai

Laba diena. Išgyvenau išdavystę. Sielą vis dar skauda, nors kažkiek apgydau pati. Kodėl kertasi proto ir sielos norai? Rodos atleidau tam žmogui, bet širdyje kančia dar tebegyvena. Širdingai dėkoju už atsakymą. Kartais rodos grįžtu į savo pradinę būseną, būseną iki tol, o kartais vėl pasineriu į apatiją ir noriu užsisklęsti. Kaip išspręsti tai iki galo?
Rima
(vardas pakeistas)

Sveika, miela Rima,
dėkui, kad rūpinatės savimi ir teiraujatės dėl savo vidinės būsenos. Siekdama atleisti, jūs esate teisingame kelyje… Suprantu jūsų skausmą, kuris ilgainiui, neabejoju, jus paliks, nes nuoširdžiai trokštate pakeisti savo būseną. Kad išspręstumėte savo viduje viską iki galo, reikia duoti laiko sau… neskubinti savęs ir neperšokti įvarius sielos atsistatymo etapus, geriau pažinti save ir kažką atrasti naujo.

Mat, kiekviena žmogaus lūžio istorija, skausmo patirtis, kai ji suvokiama širdimi – tai ypatingi mūsų gyvenimo momentai, kurie pažymi naują pradžią. Nėra nei vieno žmogaus, kurį būtų jie aplenkę. Tai laikas, kai galime atrasti save ir Tą, kuris didesnis už mus ir visas aplinkybes – Dievą – trokštantį mums padėti, įkvėpti gyventi. Iki savo skausmo istorijų, mes gyvename Jame ir per Jį, bet dažnai šito nematome ir nepastebime, esame uždari Dievo pagalbai. Bet skausmas, atveria mūsų vidines akis į gyvenimą, išmintį, praregime dvasinei tikrovei, gilesniam asmeniniam santykiui su Dievu, kuris mums teikia stiprybės išeiti iš visų sudėtingų gyvenimo situacijų bei skausmingų vidinių būsenų. Tampame išmintingesni…

Patyrus išdavystę savo sieloje išgyvename visus panašius jausmus, kaip ir netekties / gedėjimo laikotarpiu. Nors protas jau supranta, kad buvome išduoti ar kažko netekome, ir mintyse nusprendėme eiti atleidimo bei vidinio susitaikymo keliu, tačiau jausmams reikia ilgesnio laiko pasveikti, nelyginant kaip giliai tą asmenį mylėjome. Yra pagrindinės 5 jausmų fazės, kurias patiriame praradimo, išsiskyrimo, išdavystės laiku: I – sutrikimas ir šokas, noras ignoruoti situaciją, kad mažiau skaudėtų, II – gėda, kaltė, kai prasideda vidinė graužatis, III – pyktis, nenoras susitaikyti su esama situacija, pykčio perkėlimas ant kitų, IV – liūdesys, vidinė melancholija, V – susitaikymas, atleidimas, paleidimas. Žmogus nuosekliai pereina visas aukščiau paminėtas sužeistų jausmų fazes. Pradžioje patiria šoką, po to gėdos ir kaltės jausmas dėl to, ką patyrė, vėliau pyktį arba ant “skriaudėjo”, ant savęs, ant trečių asmenų ar aplinkybių, tada pereina gilų liūdesį, apatiją ir menkavertiškumą, kol, galiausiai, susitaiko su tikrove, tikrai atleidžia ir paleidžia skausmą iš savo širdies.

Rima, bandykite nustatyti, kokioje jausmų fazėje esate dabar, įvardinkite jausmus, kuriuos patiriate, ir stenkitės sau padėti, prašyti Dievo pagalbos… Man regis, jūs kenčiate liūdesio stadijoje, nes minite apie apatiją, norą užsisklęsti – tai lengvos depresijos jausmai, kas rodo, jog kenčiate dėl pažeistos savivertės. Šioje stadijoje jums svarbu vėl patikėti, kad jūsų vertė nepriklauso nuo draugo santykio į jus. Svarbu vėl atrasti savo savivertei pagrindą – Dievo meilę jums (esate Jo mylima, nesvarbu, kiek kartų ir kokiomis aplinkybėmis išduotų žmogus), savo mintyse ir siekiuose grįžkite prie savo gebėjimų, savo svajonių ir tikslų. Leiskite vidiniam jūsų išminties žmogui ir Dievo Dvasiai jus pakelti, sustiprinti, guosti… O tai ves į gilesnę atleidimo fazę… sau ir žmogui, kuris padarė jums skriaudą…. Nes, kai negalime atleisti žmogui, reiškia, kad kažko negalime atleisti ir sau…

Pradėkite nuo atleidimo sau, o po to ir kitam, kas atnešė skausmą ir sužeidė jūsų meilės jausmą. Meilei reikia pasveikti, nes tik Dievo MEILĖ pajėgi atleisti. Kaip Kristus – įsikūnijusi Dievo MEILĖ ant kryžiaus skelbė atleidimą ir meldėsi už visus savo skriaudėjus – atleisk, Viešpatie, jie nežino, ką daro, taip ir labai įskaudintas žmogus, galiausiai, sustiprintas Dievo, galės atleisti ir melsti už skriaudėją.

Vis tik pirmiausia, svarbu pamilti save sužeidime, patirtame silpnume, nebesmerkti ir nebekaltinti savęs, bet atleisti sau ir perėjus visas vidines fazes pasveikti… Pamilti taip, kaip myli Dievas – besąlygiškai, ne dėl to, kad esate sėkminga, gera, be sužeidimų, o tokią, kokia esate dabar – sužeistą. O Dievas ir laikas turi nuostabią galią užgydyti visas vidines žaizdas… Tada atleisite ir tam, kas sukėlė skausmą,.. nes skausmas praeis… kaip ir pasakyta Šventame Rašte Jono Apreiškimo knygoje:

Jis (Dievas) nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo. (Apr 21, 4)

Nors kurį laiką jausmai dar banguos, kažkurie sugrįš ir vėl sumiš, bet po truputį, ilgainiui, patirsite, kad skausmas mažta ir krūtinėje užsižiebia nauja viltis ir noras gyventi, veržtis į priekį, viską atleidus, atversti naują gyvenimo puslapį… Prašykite, kad Dievas jums padėtų tame sveikimo kelyje, jog kaltė ir gėda virstų verte, liūdesys – nauja džiaugsmo pradžia, o patirtas skausmas – branda, išmintimi ir paguoda kitiems.

Te Viešpaties Dvasia, paguoda ir meilė lydi, stiprina jus vidinėje kelionėje,
Pastorė Anželika

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.