Kovo 11 dieną Lietuvoje švenčiame valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną. 1990 metais kovo 11 d. įvyko istorinis įvykis, nulėmęs mūsų tautos nepriklausomybės kelią – Aukščiausia taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, paskelbusį mūsų tautos suverenumą ir laisvę nuo SSRS.
Ta proga pasvarstykime, ar būdami laisvi, tikrai esame laisvi savy?
Laisvė yra nuostabi vertybė dėl, kurios buvo nuožmiai kovota ir tebekovojama įvairiose tautose įvairiausiais istorijos laikotarpiais visoje žmonijoje. Ji yra laukiama, giliai trokštama, išsvajota ir su ilgesiu apdainuota tų, kurie kada nors kažkokiu tai būdu patyrė sunkų vergystės jungą. „Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną. Ten ant gluosnių šakų pakabinome savo arfas. Nes mūsų trėmėjai mums liepė giedoti, kurie mus apiplėšė ragino džiūgauti: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“ Kaip giedosime Viešpaties giesmę svetimoje šalyje?“, – sielvartavo žydai Babilono vergystėje (Ps 137, 1-30). Vergystėje mūzos nutyla, girdisi dėjonės ir sielvartavimas…Tik laisvė išgydo sielos sopulius ir teikia džiaugsmo, pripildydama išlaisvintųjų burną juoku, o liežuvį – giedojimu.
Yra skirtingos pozityvios laivės formos arba rūšys, kurios neginčytinai yra geros: tautinė ir asmeninė laisvė, politinė ir ekonominė laisvė, tikėjimo ir žodžio laisvė, ideologinė ir pasaulėžiūros laisvė, žmogaus laisvė rinktis, dirbti, kurti, mąstyti, verstis, gyventi, laisvai reikšti savo mintis – tai tik nedaugelis paminėtų laisvės formų. Visos jos yra pozityvios ir žmogaus trokštamos. Laisvė savaimė yra vertybė, nes tai paties Dievo Kūrėjo bruožas. Dievas – ne tik meilė, bet ir laisvė. Vergystė ir bet kokia prievartos rūšis – fizinė, psichologinė ar dvasinė – yra blogis ir joje nėra Dievo šviesos.
Laisvė ar vergystė – „amžina“ dvikova
Šventajame Rašte pastebime įtemptą laisvės ir vergystės tarpusavio kovą. Jau nuo Pradžios knygos matome, kaip Edene su žmogaus Nuopoliu prarandama Dievo suteikta žmogui pirmykštė laisvė – jo nekaltumas. Dėl nuodėmės žmogus neteko laisvės bendrauti su savo Kūrėju rojuje. Jis nebegalėjo laisvai ir atvirai priartėti prie Dievo. Turėjo būti pralietas nekaltas kraujas – tai kaina už prarastą laisvę su Dievu. Žmogus buvo pažabotas, nes prarado teisę laisvai valgyti nuo visų sodo medžių, o svarbiausia, nuo Gyvenimo medžio sodo viduryje. Po Nuopolio jam teko sunkiai triūsti ir su prakaitu įdirbti žemę už rojaus ribų, kad gautų sau maisto. Tai buvo prarastos laisvės rezultatas. Taip pat jis prarado laisvę niekada nemirti ir nepatirti mirties stingdančių pančių. Moteris prarado laisvę visavertiškai bendrauti su savo vyru. Pančiai, pančiai, pančiai…
Tokia buvo vergystės nuodėmei pradžia. Ilgainiui žmonija dar labiau slydo į nuodėmingumo liūną, o dvasinės vergystės gniaužtai įgavo ir fizinės vergystės išraiškas: brolis pavergė brolį, šeima – šeimą, tauta – tautą. Vienintelė viltis buvo ir yra Dievas kaip Nepriklausomas, Suverenus, kuris suteikė žmonėms laisvę tiek iš fizinės, tiek iš dvasinės vergystės. Jis Senajame Testamente teikė Izraeliui suverenumą, ištraukdamas juos iš įvairių vergysčių, kuriose jie atsidurdavo. Kaip antai, Dievas vedė juos galinga ranka iš Egipto vergovės per dykumą, po to vis gelbėdavo iš Kanaano tautų okupacijos Pažado žemėje, ištraukė iš Asirijos ir Babilono imperijų geležinių gniaužtų.
Kai Siono belaisvius vedė Viešpats namo, buvome tarsi sapne. Mūsų burnos buvo pilnos juoko, liežuviai – giedojimo. Pagonys kalbėjo: „Jiems Viešpats didelių dalykų padarė“ (Ps 126, 1-2).
Taip pat Dievas pasirūpino ir žmonijos dvasine laisve. Ji vienintelė tinkama, tobula ir galutinė. Už ją sumokėta dieviško kraujo kaina. Kristaus kryžiaus auka sugrąžino žmogui teisę tapti Dievo vaiku ir vėl gyventi Dievo akivaizdoje bei bendrauti su Juo. Buvo sumokėta ne žmogaus „gerų darbų“ ar „moralumo“ kaina, bet laisva Dievo auka. Dievas per Savo Sūnaus kraują dovanojo amžinojo gyvenimo malonę. Tai įvyko Jo laisvu nutarimu per mūsų širdies atgailą bei nuodėmių atleidimą.
Tad Jėzus yra tobulos laisvės garantas mūsų sielai.
Ar būdami išlaisvinti, galime pasilikti vergais?
Tačiau ar laisvės turėjimas mus padaro visiškai laisvais?
Tiesa, būdami politiškai ar dvasiškai laisvi, galime mąstyti kaip vergai ir elgtis kaip vergai laisvoje visuomenėje. Kai ilgesnę savo gyvenimo dalį gyveni nelaisvėje, esi inertiškas vis dar toliau mąstyti ir gyventi vergo mentalitetu. Vis dar negali mąstyti, kaip laisvas, kuris prisiima atsakomybę už savo intelektualinį, ekonominį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Vergiškam arba aukos mąstymui būdinga visas savo atsakomybes ir nesėkmės priežastis perkelti ant kitų subjektų arba objektų. Žmogus negali pats prisiimti atsakomybės už visas savo gyvenimo sferas, nors yra visiškai laisvas tai daryti.
Vergas įpratęs prie įsakmaus tono ir prievartos, bei nesąmoningai laukia prievaizdo įsakymų, jo lazdos ar rimbo, kad gavęs smūgį judėtų į priekį ir taptų „našesniu darbininku“. Taip veikia vergo mąstymas visose srityse: socialinėje, intelektualinėje, kūrybinėje ar dvasinėje. Tačiau iš istorijos pamokų žinome, jog bet kokia vergavimo forma nėra naši, kai darbas skatinamas prievaizdo įsakmių šauksmų ar rimbo pliaukštelėjimų. Pastebėjau, kad kai manyje pabunda vergas, jis nenori atsakomybės, bet laukia Prievaizdo (Įstatymo ar dvasinio vadovo) trinktelėjimo, kad kažkur šiek tiek pajudėtų. Rimbas trinkteli – judu. Netrinkteli – nieko nedarau. Kam ta atsakomybė?
Laisvė pasižymi visiška atsakomybe. Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės už savo žodžius, veiksmus ir gyvenimą. Laisvėje nebeišeina kažko kaltinti, nes joje veikia laisvės dėsniai. Joje nelieka gerų ar žiaurių prievaizdų, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl visų nesėkmių ir sielvartų, o visas bėdas suversti ant vergovės sistemos.
Kristus sulaužė visomis prasmėmis dvasinės vergystės jungą ir atvedė mus į tobulą laisvę, vadinasi į visišką atsakomybę.
Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių. 1 Pet 2,16-17
Apaštalas Petras ragina krikščionis, kurie yra išlaisvinti Kristaus, elgtis atsakingai, kaip laisviesiems. Jis aiškiai parodo, jog būdami išlaisvinti iš nuodėmės vis dar galime būti jos vergais savo mintimis ir elgesiu.
Todėl, netgi būnant krikščioniu, galima tebepasilikti kūno, pasaulio pradmenų ir įstatymiškumo vergu.
Mąstydama apie laisvės ir vergystės įtampos fenomeną, supratau, kad laisvė parodo, kas mes iš tiesų esame… Jei elgiamės kaip vergai, kurie be spaudimo iš šalies nieko negalime suprasti ir nuveikti, tuomet mumyse vergo daugiau nė laisvojo. Bet jei gebame laisva valia prisiimti naujo gyvenimo atsakomybę, tuomet laisvė išsiskleidžia visa savo kūrybine galia.
0 Comments