Mįslingi bendravimo šeimoje ypatumai

02Prieš pusmetį gavau vienos krikščionės laišką, kuriame ji buvo giliai susirūpinusi savo bendravimu su paaugle dukra. Moteris prašė patarti, ką daryti, kaip elgtis, kai bendravimas „nesimezga”. Ji rašė: Turiu komunikavimo problemų. Man apskritai sunku pradėti pokalbį. Kaip pradėti kalbėti su savo vaikais? Gal galite pateikti bendravimo pavyzdžių?

Šis prašymas mane paskatino atidžiau pasidomėti bendravimo šeimoje tema, nes suprantu, kad šis moters kreipimasis kalba ne tik apie asmeninę dramą, bet apskritai atveria plačiai paplitusią bendravimo šeimose problemą. Vienai nesiseka bendrauti su savo vyru, kitam stringa bendrystė su žmona, trečiam nepavyksta rasti ryšio su vaikais, dar kitiems kažkuriuo metu sunkiai sekasi susikalbėti su genetine savo šeima… Tuomet žmogus jaučiasi labai nelaimingas, nes yra pažeidžiama mūsų sociali esatis, sutrinka vienas iš pagrindinių žmogiškųjų poreikių.

Mokslininkai pastebi ir išskiria 8 žmogaus poreikius: tikslingos veiklos poreikis, vienatvės poreikis, ramybės ir priklausomybės poreikis, nepriklausomybės, atsipalaidavimo ir poilsio bei bendravimo poreikiai [1]. Šventasis Raštas pabrėžia, kad mes, žmonės, esame bendraujančios būtybės, kaip ir mūsų Kūrėjas – Dievas. Jis sukūrė mus pagal savo atvaizdą. Jam bendravimas yra svarbus, mums taip pat. Todėl negerai žmogui būti vienam. O pirmoji apaštalų bažnyčia nuolat laikėsi bendravimo, kaip ir apaštalų mokymo (Apd 2, 42). Akivaizdu, jog tinkamas bendravimas statydina ne tik asmenį, šeimą, bet ir bažnyčią.

Nors bendravimas – mūsų prigimties dalis, vis tik tai yra didelė paslaptis ir neretai sunkiai įmenama mįslė. Bendravimas – tai mokslas, kurio tenka nuolankiai mokytis, ir menas, reikalaujantis nemažai mūsų kūrybingumo. Todėl šeimoje mes mokomės bendrauti, išreikšti save ir išklausyti kitą, ir taip įvairiais būdais kuriame santykius. Šeima išlieka pirmoji ir pagrindinė bendravimo dirbtuvė, komunikacinės kūrybos ir įdirbio laukas. Ne be pagrindo manoma, kad šeimoje įgyta bendravimo patirtis ilgą laiką esti vienintelis santykių su aplinkiniu pasauliu vertinimo kriterijus. Čia prasideda ir visuomeninis žmogaus gyvenimas, kuris vėliau tęsiasi mokykloje, vaikų bei jaunimo organizacijose ir bažnyčioje.

Žinoma, apie bendravimą galima daug kalbėti, šia tema yra parašyta nemažai krikščioniškų ir mokslinių knygų, kuriose nagrinėjami įvairūs bendravimo šeimoje aspektai. Todėl šis straipsnis – tai tik nedidelės pastangos geriau suprasti šią sritį ir pažvelgti į ją iš pastoracinės tarnystės bei asmeninės patirties, tam tikrų mokslinių pastebėjimų šviesoje. Nesiekiu „išsemti” bendravimo temos, kuri yra neaprėpiamai plati, gili, vis dar nestokojanti paslapčių ir neištirtų „teritorijų”.

Bendravimas šeimoje gali turėti įvairių dimensijų: vertikaliąją (žmogaus ir šeimos narių bendravimas su Dievu – 2 Kor 13, 13; 1 Jn 1, 3) ir horizontaliąją (žmogaus bendravimas su žmogumi – Kol 3, 12-15). Matome, jog bendravimo sferoje gali susijungti transcendentinis ir empirinis, mentalinis ir emocinis, asmeninis ir visuomeninis pasaulis… Šeimoje pasireiškia įvairios bendravimo rūšys: verbalinis (žodinis), neverbalinis (gestai, apsikabinimai), emocinis (jausmingas), intelektualus (žinių), dvasinis (malda, Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymai), simbolinis (šeimos papročių puoselėjimas), mitinis (sukurtų mitinių istorijų pasakojimas ir puoselėjimas) ir t.t. Be to, esti skirtingi šeimos bendravimo stiliai: dar ne taip seniai, mūsų senelių ir prosenelių gyvenime vyravo rigidiški santykiai, kuriuose svarbiausia buvo nesikeičiančios, griežtos taisyklės, menki jausmai ir rafinuotas bendravimas. Tuo tarpu šiuolaikinėse šeimose dažniau pasitaiko difuzinis artimų žmonių santykis, kai tarp šeimos narių nėra aiškių ribų, neaiškios kiekvieno jų funkcijos, niekas nežino savo atsakomybių ir vaidmenų, vyrauja chaosas. Galiausiai, šeimos narius gali sieti aiškūs santykiai: visi žino savo darbus, funkcijas ir atsakomybes, bendravimas – nekomplikuotas, paprastas, jaukus ir nuoširdus.

Tad bendravimas šeimoje – tai tarpasmeniniai santykiai, kai šeimos nariai dalijasi dvasiniais, emociniais, intelektualiais ir fiziniais resursais.

Suformulavau kelias mintis – tezes, kurios galėtų palengvinti suvokti savo bendravimą šeimoje.

Bendravimas šeimoje nėra statiškas, jis nuolat kinta

Bendravimas kaip upė niekada nėra toks pat. Tai kažkas dinamiško, nuolat kintančio, kaip ir pati šeima. Bendrystė tarsi upė gali būti srauni ir rami, tyki ir audringa, išsiliejusi už krantų ir nusekusi, priklausomai nuo šeimos narių dvasinės, psichinės ar fizinės savijautos, gyvenimo aplinkybių, asmenybės brandos tarpsnių. Upės srovė – tai mūsų emocijos, bendra veikla, dvasinė bendrystė, intelektualioji komunikacija. Kartais bendravimas vyksta aktyviai, o kartais – pasyviai. Suprasdami tai, matome, kad tenka būti atviros širdies, nuolat mokytis bendrauti ir semtis kūrybinio įkvėpimo, kantrybės bei meilės iš neišsenkančio gyvasties šaltinio – Dievo. Juk tai, kas tiko vakar, šiandien, žiūrėk, nebetinka, yra neveiksnu.

Šeimos bendravimui neabejotinai daro įtaką ir pačios santuokos raidos etapai. Skirtingose šeimos raidos tarpsniuose pastebimi tik tam laikmečiui būdingi bendravimo ypatumai. Ikivedybinis būsimų sutuoktinių bendravimas dažnai yra euforiškas ir idealizuotas – žavimasi sutuoktiniu, susikuriamas santuokos idealas, – romantiškas ir jausmingas – siekiama „aklos” meilės. Tuo tarpu jaunos šeimos susiduria su savitomis problemomis – „praregėjimu”, bendravimas, lyginant su kitais tarpsniais, tampa mažiau stabilus. Išryškėja emociniai ir veiklos uždaviniai, kuriuos turėtų išspręsti jaunavedžiai. Kai susilaukiame pirmo vaiko, skirstomės vaidmenimis, prisitaikome prie naujo gyvenimo būdo, mokomės įveikti egoizmą ir savanaudiškumą.

Trečiame tarpsnyje brandi šeima turi sukurti naują tarpasmeninių santykių sistemą, į bendravimą įtraukti ir vaikus. Psichologė Laima Radavičienė siūlo bendravimą su vaikais praturtinti raiškiu žodžiu, atidžiu klausymusi, subtiliu humoru, šmaikščia replika, laiku pavartota mimika ar gestu [2]. Visa tai bendrystę daro gyvybingą, įtaigią ir paveikią. Tuo tarpu sutuoktiniams svarbu saugoti ir puoselėti artimus, šiltus, pasitikėjimo kupinus tarpusavio santykius, nagrinėjant dvasines, buitines, seksualines, vaikų auklėjimo ir priežiūros problemas, atvirai aptarti bendravimo šeimoje sutrikimus, nuoširdžiai ieškant probleminių sričių sprendimo, gal net kreiptis pagalbos pas tam tikrų sričių specialistus – pastorius, psichoterapeutus, seksologus, mokytojus. Nes tokie sutrikimai neretai tampa ilgalaikių nesutarimų šeimoje priežastimi.

Ketvirtame raidos etape vyresnio amžiaus žmonių šeima šeimos funkcijoms turi atrasti naują turinį – tėvai išleidžia vaikus „iš lizdo”, jų auklėjimo įgūdžiai ir gyvenimo išmintis praverčia ugdant vaikaičius. Tad visuose šeimos raidos tarpsniuose (raidos tarpsniai pagal G. Navaitį, ten pat 12 – 13 eil.) bendravimas gali bręsti ir kisti.

Antai, vienaip mes bendraujame su vaikais, kai jie maži. Tuomet mūsų ryšys yra daugiau emocinis, mes visokeriopai rūpinamės kūdikiu. „Nėra nuostabesnio socialinio elgesio kaip stipri kūdikio meilė, vadinama prieraišumu, stiprus išlikimo impulsas, laikantis kūdikį prie tų, kurie juo rūpinasi” (D. G. Myers). Ankstyvas tėvų ir vaiko bendravimas, viena vertus, yra susijęs su priežiūra, poreikių tenkinimu, bet kita vertus, labai svarbu yra tai, kad kūdikiui bendraujant su artimaisiais didėja jo pasitikėjimas, stiprėja saugumo jausmas.

Tačiau visiškai kitaip mes bendraujame su paaugliais. Jiems suteikiame daugiau nepriklausomybės, tačiau vis dar išlieka labai reikalinga intelektuali, emocinė ir dvasinė parama, o ne perdėtas rūpestis. Galiausiai, dar kitaip bendraujame su suaugusiais vaikais, kai jie tampa visiškai nepriklausomi, tačiau sąmoningai ieško kontakto su savo vyresnio amžiaus tėvais.

Bėda nutinka tada, kai mes nesuspėjame susiorientuoti pagal vaikų amžių ir kuriame nors raidos tarpsnyje sustojame. Jei bendraudami su paaugliais nepakeisime bendravimo būdo, bet kaip mažiems vaikams viską drausime, kontroliuosime ir perdėtai jais rūpinsimės, tuomet greičiausiai šeimoje kils konfliktai ir įsivyraus keturi negatyvūs neveiksmingo bendravimo būdai (pagal J. M. Gottmaną, vieną labiausiai žinomų autorių, tyrinėjančių šeimą): kritika – asmens kaltinimas, puldinėjimas, noras daryti įtaką vienas kitam, panieka – įžeidinėjimas, menkinimas ir skaudinimas, noras gintis – ši reakcija neigia bet kokią pareigą keistis, teisina savo veiksmus, priešinimasis – užsidarymas ir emocinis atsiribojimas nuo bendravimo su savo artimu [3]. Gottmanas juos vadina „keturiais riteriais”, kurie nuolat kišasi į bendravimą ir sukuria negatyvumo ciklą, kurį pasidaro sunku pralaužti, jei nesupranti, kas vyksta. Kraštutinė santykių padėtis – tai tėvų ir vaikų ryšio nutrūkimas. Jo atkūrimas – ilgas ir abiem pusėm skausmingas procesas.

Kiekvienos šeimos bendravimas tarpusavyje yra unikalus, visiškai kitoks dėl charakterio, vaikų lyties, papročių, kultūrinių, tautinių ir tikėjimo ypatumų

Esu įsitikinusi, kad kiekviena šeima yra unikali ir nepakartojama. Nėra dviejų vienodų šeimų, kaip nėra identiškų to pačio medžio lapų ar žmogaus pirštų antspaudų. Niekada nereikia siekti gyventi kitų gyvenimą, bendrauti taip, kaip bendrauja kiti. Svarbiausia gyventi mums Dievo skirtą gyvenimą. Todėl vienos šeimos patirtis gali būti tik pavyzdys, bet ne beatodairiškai sektinas šablonas.

Šeimos unikalumą lemia daug objektyvių ir subjektyvių faktorių: abi genetinės šeimos, kultūra, papročiai, tautybė, tikėjimas, vaikų skaičius ir lyties ypatumai bei, žinoma, visų šeimos narių charakteriai, asmenybės raida. Matydami visa tai, aiškiau suvokiame, kad bendravimas – sudėtingas procesas.

Aš augau mišrioje šeimoje: tėvas buvo lietuvis, mama – rusė. Mūsų šeimos bendravimas išsiskyrė iš visų bendraamžių, kuriuos pažinojau. Nuo vaikystės jau suvokiau savo šeimos unikalumą, kitoniškumą. Kartais tuo didžiavausi, o kartais gėdijausi. Apskritai, žmogaus tapatybės kelias nėra lengvas. Tik šiandien suprantu, kad namuose vystėsi tarpkultūrinis dialogas ir tvyrojo tolerancijos dvasia – taip siektinos vertybės šiuolaikinėje vakarų visuomenėje. Šeimoje mačiau ir savyje išgyvenau, kaip pynėsi rytų ir vakarų kultūra, dvikalbystė, skirtingos dvasingumo tradicijos. Su tėvu nuolat kalbėjau lietuviškai, su mama – rusiškai, tėtis pasakodavo apie savo mamos uolų ir ištvermingą katalikų tikėjimą, o mama prisimindavo savo senelės ilgas maldas trobos kampelyje prie žvakės ir ikonos, jaukų stačiatikių tikėjimo pamaldumą. Negirdėjau, kad namuose būtų žeminama viena ar kita tauta, religija. Knygas skaitėme abiem kalbom, branginome abiejų tautų istoriją ir kultūrą, nes jungė bendražmogiškos vertybės. Šiandien pastebiu, kad pakantus tėvų tarpusavio bendravimas paveikė ir mano charakterį. Visai nejučia perėmiau jų toleranciją, pakantumą kitokiems žmonėms, empatiškumą.

Bendravimui įtaką daro ne tik kultūros, bet ir mūsų visų šeimos narių charakteriai.Dabar jau savo šeimoje pastebiu, kad vyras, būdamas ekstravertas, su vaikais bendrauja emocionaliai, žaismingai, jie nuolat ką nors kartu veikia, juokauja. Tuo tarpu save pastebiu su vaikais bendraujant intravertiškai: mes kartu skaitome, mėgstame nuoširdžius asmeninius pokalbius, dalijamės paslaptimis, įdomia informacija. Psichologai pastebi, kad dažniausiai sutuoktiniai yra visiškai priešingi vienas kitam. „Mus traukia tas asmuo, kuris turi priešingus charakterio bruožus nei mes. Kadangi tokių bruožų neturime, bet norėtume turėti, jie mus traukia kitame. Silpnus pritraukia stiprūs, aktyvius – pasyvūs, praktikus – svajotojai, racionalius – sentimentalūs” [4]. Žinoma, šios skirtybės veikia šeimos narių santykius.

Bendravimo unikalumą lemia ir skirtingos vaikų lytys. Su mergaitėmis kalbamės švelniai, aptariame jausmus, savijautą ir dar daug įvairių dalykų vienu metu. Su berniukais komunikuojame kitaip – vyrauja konkretumas, aiškumas, skatinamas savarankiškumas.

XVIII – XIX a. žinomas vokiečių rašytojas J. W. Goethe savo romane „Sielų giminystė” mokytojo lūpomis prabyla apie berniukų ir mergaičių ugdymo ypatumus: Įvairovė be išsiblaškymo būtų geriausia ir mokymosi, ir gyvenimo taisyklė, jei tik šios pagirtinos pusiausvyros būtų taip lengva laikytis. Vyrai turėtų nuo pat jaunystės vilkėti uniformą, nes turi įprasti veikti drauge, susilieti su tokiais kaip jie, kartu paklusti ir dirbti visumos labui. Be to, uniforma skatina kariškus įpročius, santūresnį ir griežtesnį elgesį, o juk visi berniukai iš prigimties yra kariai, užtenka tik pažiūrėti į kovinius jų žaidimus ir rungtynes, įsivaizduojamų pilių šturmą ir ropštimąsi į atkriaušes. Moterys turėtų rengtis kuo įvairiau, kiekviena savaip, kad išmoktų pajusti, kas geriausiai tinka ir dera. Dar svarbesnė priežastis ta, kad joms lemta visą gyvenimą būti ir veikti vienoms. Pažvelkite į mylinčią moterį, į nuotaką, žmoną, namų šeimininkę ar motiną. Ji visada atskirta, visad viena ir nori būti viena. Iš jos reikalaujam visko, ko ir iš visos moterų giminės” [5]. Autorius samprotauja apie įgimtus berniukų ir mergaičių psichologinius skirtumus, kurie, be abejo, įvairiai atsispindi tiek gyvenime, tiek bendravime.

Bendravimo pagrindas – klausymas ir įsiklausymas

Bendravimas prasideda ne nuo kalbėjimo, bet nuo klausymo. Deja, daugelis žmonių bendravimą klaidingai supranta kaip kalbėjimą. Neretai mūsų bendravimas būna nesėkmingas, nes mes nesuprantame artimųjų, esame veikiami išankstinių nuomonių vieni apie kitus, neišgirstame ir nepamatome to, ko reikia mūsų šeimos nariams. Vyrai negirdi žmonų, o žmonos – savo vyrų, tėvai – vaikų, o vaikai – savo tėvų, nes tiesiog neklauso vieni kitų. Puikiai tai iliustruoja viena humoristinė situacija: Susitiko kurmis ir kurtinys. Kurmis sušuko: „Aš tavęs nematau!”, o kurtinys atsakė: „Aš tavęs negirdžiu!” Tada kurmis liūdnai ištarė: „Aš tavęs niekada nepamatysiu!” Kurtinys nusivylęs atsakė: „Aš tavęs niekada neišgirsiu”… Ši situacija metaforiškai parodo akivaizdžią komunikavimo problemą. Šeimoje ne kartą ir ne du atsiduriame kurtinių ir kurmių padėtyje, – būname akli, kurti ir nejautrūs vieni kitiems.

Daug vertingų minčių apie tuščio kalbėjimo žalą yra pasakę Bažnyčios tėvai. „Geriau tylėti ir būti, nei kalbėti ir nebūti”, – pastebi vienas iš Bažnyčios tėvų Ignotas Antiochietis (II a.) [6]. „Kodėl mes taip mėgstame kalbėti ir kalbėtis, nors žinome, kad tas, dažniausiai, sudrumsčia mūsų sąžinę? Blogas įprotis ir mažas rūpinimasis dvasine pažanga kliudo valdyti liežuvį”, – svarsto Tomas Kempietis (XV a.) („Kristaus sekimas”, 27-28 psl. ).

Tai taikytina ir šeimoje. Konfliktai ir nesusipratimai su artimaisiais kyla tada, kai neturime laiko jų klausyti, elgiamės inertiškai, atsakinėjame šabloniškai, tiesiog negirdime vieni kitų, bet kalbame, kalbame, kalbame… Toks bendravimas, anot Bažnyčios tėvų, yra tuščias ir sudrumsčia sąžinę, o šiuolaikiniai mokslininkai tai vadina bendravimu „klišėmis“. Tai paviršutiniškas pokalbis, nereikalaujantis atvirumo, atidumo, nuoširdaus domėjimosi. Santuokoje jis sukelia daug susierzinimo, priešiškumo ir atitolina šeimos narius. Anot J. Powello, egzistuoja 5 bendravimo lygiai. Einant nuo pakraščio į centrą: klišių, faktų, jausmų ir emocijų, idėjų ir nuomonių lygis, o galiausiai, pačiame centre – artimas (sielos) bendravimas[7]. Šiame lygyje ir vyksta autentiškas bendravimas dviejų žmonių, kurie nori rizikuoti visiškai atsiverti, būti sąžiningi, nuoširdūs vienas kitam ir yra pasiruošę išgirsti, susitikti vienas kitą tokį, koks jis yra.

Kadangi visi žmonės esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą, gebėjimas bendrauti yra viena iš mūsų esaties dalių. Kai bendrauti nesiseka, esame nelaimingi.

Svarbu pamatyti, kad bendravimas šeimoje reikalauja rimto požiūrio, darbo ir kūrybingumo. Bendraudami nuolat dalyvaujame įdomiame mokymosi ir kūrybos procese. Ugdykime ir kurkime savo šeimos bendravimą!

[1] G. Navaitis. Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. Tyto alba, Vilnius, 1999, 32 psl.
[2] http://www.gudragalvis.lt/skaitiniai/3.html
[3] B. Craig. Artimumo ieškojimas santuokoje. Amžinoji uola, Kaunas, 2009, 124 – 125 psl.
[4] J. M. Dresch. When opposites attract. Abbey press, Indiana, 1979, 21 – 21 psl.
[5] J. W. Goethe. Sielų giminystė. Versus aureus, 2007, 213 – 214 psl.
[6] Bažnyčios tėvai. Antologija. Aidai, 2003, 51 psl.
[7] B. Craig. Artimumo ieškojimas santuokoje. Amžinoji uola, Kaunas, 2009, 69 – 70 psl.

Nuotr. R. Bikulčiaus

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.