Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Dievo samprata romane „Trobelė“ (II)

2015 18 vasario | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Dievo samprata romane „Trobelė“...

TrobelėTrejybės samprata „Trobelėje”

Trejybės doktrina yra viena svarbiausių krikščionybėje ir atsiduria pačiame Bažnyčios gyvenimo centre, jos širdyje.

Per Bažnyčios istoriją buvo sukurta daugybė himnų ir giesmių, šlovinančių Trejybę, ji užima reikšmingiausią vietą Apaštalų, Nikėjos ir Atanazo visuotiniuose krikščionių išpažinimuose, atskleidusiuose Bažnyčiai Trejybės klausimą.

„Doktrina apie Trejybę teigia, kad Dievas yra viena, nedaloma esatis trijuose Asmenyse, kurie yra lygūs, amžini, lygiavertiški, bet drauge atskiri Asmenys” (Bruce Ware). Tai trivienis Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia. Ne trys Dievai, kaip teigtų politeistai, bet vienas Dievas trijuose Asmenyse. Ir ne, kaip teigtų unitaristai, vienas esminis Dievas – Tėvas (Jėzus esą žemesnis, kaip ypatingas žmogus, o Dvasia labiau atspindinti galią nei Asmenį). Visi Asmenys dieviški, lygūs ir amžini, atliekantys skirtingus dieviškus vaidmenis, bet vieningi vienoje valioje. Irenėjas iš Liono (apie 135 – 202 m.) pastebėjo: „Be Dvasios negalėtume laikytis Dievo žodžio, o be Sūnaus niekas nepriartėtų prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas – tai Sūnaus pažinimas, o Sūnaus pažinimas galimas tik per Šv. Dvasią.” Štai taip jie yra susiję vienas su kitu.

Pažvelkime Biblijos kontekste į Youngo pristatomą Dievo Trejybę, kuri tampa viena pagrindinių knygos temų. Manau, jog tai atlikti ypač svarbu tada, kai susiduriame su kai kurių krikščionių didžiuliu susižavėjimu bei radikaliais teiginiais, jog knyga pakeitė visą jų mąstymą apie Dievą. Štai keli euforiški atsiliepimai, išspausdinti Amazon.com skaitytojų:

„Knyga pakeitė mane, ir pasakysiu dar daugiau: Dievas per šią knygą pakeitė mano mąstymą apie tai, koks Jis yra ir kas esu aš Jo akyse […] tas, kurį Jis be galo myli. Sužinojau, kad Jis itin myli tave ir mane.”

„Kaip norėčiau susigrąžinti visus metus, praleistus seminarijoje! Metus, kuriuos suėdė skėriai. Sisteminė teologija niekada nebuvo tokia gera. „Trobelę” privalu skaityti vis iš naujo su pasimėgavimu. Ja reikia pasidalyti su draugais, šeima ir nepažįstamais. Aš galiu skristi!”

„Knyga pakeitė mano požiūrį į Trejybę. Niekada nebevertinsiu Jos kaip anksčiau. Įžengiau į trobelę ir nebeliksiu toks pat.”
Koks gi Dievo ir Trejybės paveikslas atskleidžiamas knygoje, jeigu jis sukelia tokias emocijas ir, atrodo, visiškai keičia krikščionių mąstymą? Prisipažinsiu, pati skaitydama šią knygą panašių emocijų, kurios verstų aukštyn kojomis visą teologiją ir supratimą, nepatyriau.

Nors Youngas Trejybę mato kaip tris lygiaverčius Dievo Asmenis, vis tik reikia pastebėti, kad jis „Trobelėje” piešia itin drastišką ir gana kontroversišką Trejybės paveikslą.

Dievo Tėvo paveikslas

Krikščioniui skaitytojui iš karto į akis gali kristi netikėtas ir šokiruojantis Tėvo paveikslas. Jis trikdo ir kelia susirūpinimą, nes Tėvas apsireiškia kaip juodaodė moteris, vadinama „Tėte”. Išties, kaip pastebi kai kurie kritikai, ji labiau panėši į Orakulę iš filmo „Matrica” nei į biblinį Tėvo paveikslą ar Jo personifikacijas Šv. Rašte. Youngo ir „Matricos” moterys – abi stambokos juodaodės, draugiškos, mėgstančios gaminti valgį, pasižyminčios ypatingu žinojimu ir didelėmis galiomis bei kalbančios paslaptingomis temomis. Youngo „Tėtė” pati paaiškina, kodėl pasirinko apsireikšti Makui kaip moteris, – idant „sulaužytų religinius stereotipus”, nes Dievas nėra nei vyras, nei moteris. Nesunku suvokti, jog autorius prieštarauja bibliniam Tėvo paveikslui, vadindamas jį stereotipiniu. Tačiau, kaip žinoma, Biblijoje Dievas apreiškia save tiek per vyriškas, tiek per moteriškas savybes, bet jų kartu nesumaišo, kaip kad Youngas – moteris vadinama „Tėte”. Dievas, skirtingais atvejais pasitelkdamas vyro ar moters savybių ypatumus, siekia aiškiau apibūdinti tam tikrą savo veikimą, o ne sujaukti vaizdinius bei visiškai paklaidinti žmogų. Be to, tenka pripažinti, jog Dievas Biblijoje savo veikimą dažniau tapatina su vyriškosiomis savybėmis, o ne su moteriškosiomis.

Youngas interviu su Sh. Voysey išreiškė susirūpinimą, jog „dauguma žmonių projektuoja savo tėvo charakterį Dievo veide, o tai neleidžia teisingai Jį priimti”, todėl jis pasirinko moters vaizdinį. Ta pati mintis nuskamba romane, kai Makas pasakoja apie savo žmonos Nenės santykį su Dievu. Kadangi Nenė turi nuostabų tėvą, todėl ji Dievą vadina „Tėte”. Tuo tarpu Mako tėvas, anot autoriaus, „nebuvo toks nuostabus” (p. 42). Tokiu būdu Yuongas pateikia labiau psichologizuotą požiūrį į Dievą iš savo asmeninės patirties ir nelaiko jo stereotipiniu. O biblinį Tėvo paveikslą vadina stereotipiniu. Galbūt kai kuriais individualiais atvejais taip manyti galima, tačiau kyla klausimas, ar toks asmeninės patirties Dievo paveikslo priešstatymas bibliniam yra teisingas? Ar autorius kartais savo valia dangiškojo Tėvo paveikslo neprojektuoja į savo žemiškojo tėvo gyvenimą? Viskas, sakyčiau, turėtų vykti atvirkščiai. Dievo Tėvo biblinis paveikslas gali „reabilituoti” žemiškojo tėvo nevykusį charakterį ir gyvenimą vaiko širdy ir patį pamokyti tinkamos tėvystės. Ar Dievo Tėvo psichologinis pavertimas moterimi gali išspręsti vidinę nukentėjusio nuo tėvo žmogaus problemą? Manau, jog šiandien Bažnyčioje teologija ir Biblija dažnai nuvertinama, o jos vaidmenį perima psichologija, todėl žmonės ganomi nebe Šv. Raštu, bet šimtais įvairių terapinių būdų.

Kita problema yra ta, kad Youngas iš esmės kuria matomo Dievo Tėvo paveikslą. Tuo tarpu Šv. Raštas teigia, jog Dievas yra Dvasia ir niekas niekada nėra regėjęs Jo, tik vienatinis Dievo Sūnus (Jn 1, 18; 1 Jn 4, 12). Tėvas niekada savęs nebuvo apreiškęs žmogiška kūno forma, tik Kristus – žmonijos Išganytojas – atėjo žmogaus pavidalu ir apreiškė Tėvą. O Youngo visas Trejybės paveikslas tiesiog sužmoginamas ir „nuleidžiamas” ant žemės. Visi trys Asmenys tampa kūnu ir krauju, prarasdami didingą visagalio Dievo šlovės paveikslą, atvertą Rašte. Tėtė kalbėjo Makui: „Mes visi trys per žodį tapome kūnu – Dievo Sūnumi, mes tapome žmonėmis. Mes priėmėme ir visus su tuo susijusius ribotumus. Nors visada buvome ir esame šioje sukurtoje visatoje, dabar virtome kūnu ir krauju” (p. 112). Toks teiginys neturi jokio pagrindo Šv. Rašte. Ar autorius neperrašinėja Dievo tapatybės istorijos, nes, anot Jėzaus, Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 24)?

Todėl pastorius Markas Driscollas prieštarauja šiai žemiškai ir regimai Tėvo alegorijai bei teigia, jog ji pažeidžia Senojojo Testamento antrąjį Dekalogo įsakymą ir yra „eretiška”: „Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!” (Iš 20, 4 – 5).

Trečia, siekdamas sujausminti Tėvo paveikslą ir paryškinti Jo meilės savybę, pabrėžti emocinę Dievo kančią, Youngas pasakojime įveda teologiškai klaidinančią detalę, teigdamas, kad Dievas Tėvas ir Kristus kartu kentėjo ant kryžiaus, todėl romane jų abiejų rankose yra kančios žymės – randai. „Tėtė” teigia Makui: „Mes ten buvome kartu”. Dr. Paulas B. Coulteris mano, kad tai senos patripasionizmo (kenčiančio tėvo) erezijos užuomina, kuri atskilo nuo kitos ankstyvųjų laikų erezijos – modalizmo (Exploring The Shack: a response to William Paul Young’s book; žr. http://www.bethinking.org/suffering/advanced/exploring-the-shack.htm). Modalizmas, pasak Klaas Runia, skelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia yra vienas ir tas pats Dievas, tik apreiškęs save trim skirtingais būdais žmonijos istorijoje. Tai tik apsireiškimo metodai ir modeliai, bet Dievas – vienas. Iš to ir kilo modalizmo sąvoka. Tai buvo viena iš dviejų (antroji – arijonizmas IV a.) Trejybės erezijų, gyvavusių ankstyvųjų laikų Bažnyčioje.

Jei grįšime prie Tėvo kentėjimo kūno pavidalu kartu su Kristumi, tai tokio fakto Šv. Rašte niekur nerasime. Biblija teigia, kad Kristaus kūne gyveno visa dieviškoji pilnatvė ir Jis atliko atpirkimą ant kryžiaus, palaikomas dvasiškai Tėvo ir Šv. Dvasios (Kol 1, 19, 2, 9). Tuo tarpu kenčiančio Tėvo kartu su Sūnumi kūniško pavidalo paveikslo nerasime.

Matome, kaip kartais meniškos literatūrinės priemonės gali teologiškai klaidingai skambėti ir iškreipti tiesą, būdamos ypač pavojingos tiems, kurie nėra susipažinę su Šv. Raštu.

Jėzaus – Dievo Sūnaus – paveikslas

„Trobelėje” Jėzaus portretas kur kas priimtinesnis nei Tėvo, gal todėl, kad Šv. Rašte matome jį žemišku pavidalu. Youngo Jėzus kaip ir Biblijoje yra Artimųjų Rytų dailidė, tik iš apdaro ir plačios šypsenos atrodantis kaip fermeris Holivudo ekranizuotame filme.

Tačiau knygoje autorius per mažai kalba apie esminį Kristaus, kaip Gelbėtojo, vaidmenį. Samprotaudamas apie išgelbėjimą, jis pabrėžia bendravimą, o ne kryžių. Jo galva, išgelbėjimas neateis per religinę sistemą ar darbus, bet per artimą bendravimą su Dievu. Šias mintis autorius kartoja savo interviu su Sheridan Voysey: „Dauguma iš mūsų pavargome nuo visų savo pastangų, kuriomis turėtume paveikti Dievą, – tam tikros religinės sistemos. Mes jos daugiau nenorime. Ji neveikė, ji mūsų neišgydė, ji mūsų nepakeitė, ir aš netikiu, kad toks yra Biblijos Dievas. Rašto Dievas yra <…> bendravimo Dievas ir mes kviečiami bendrauti.” Šiuose teiginiuose yra dalis tiesos. Legalistinių pastangų sistema negali išgelbėti žmogaus, nes tai nuosavų darbų, o ne tikėjimo kelias, vedantis žmogų nuosavo teisumo taku ir užkietinantis širdį. Tačiau tenka apgailestauti, jog autorius tiek nedaug teikia svarbos Kristaus kryžiaus kančiai – Dievo meilės kulminacijai, kuri yra esminė žmogaus išgelbėjime. Būtent kryžius yra Evangelijos žinios Dievo jėga, kuri gelbsti kiekvieną tikintį ir kurios nesigėdija apaštalas Paulius (Rom 1, 16).

Deja, „Trobelėje” tik nuotrupomis užsimenama apie esminę krikščionybės tiesą – Kristaus Kryžių.
Kryžius romane traktuojamas kaip vieta, kur vienas asmuo buvo pakeistas kitu. Kalbėdamasis su personifikuota Išmintimi Makas teigia, kad norėtų verčiau pats kentėti vietoj savo dukrelės Misės ir mirti. Tuomet Išmintis atsako, kad dabar jis kalba kaip Jėzus. Nes būtent ant kryžiaus vieno gyvenimas buvo pakeistas kitu. Taip, tai sukrečianti tiesa. Tačiau tai, ką padarė Kristus kentėdamas ant kryžiaus už mus visus, knygoje iš esmės nutylima. Skaitytojui taip ir lieka neaišku, kodėl Jėzui reikėjo mirti vietoj mūsų. Autorius apie tai nekalba.

Kryžiuje „dėl meilės triumfuoja gailestingumas, o ne teisingumas” (p. 188). Toks Išminties teiginys, pasakytas Makui apie Dievo meilę, yra gan dažnai girdimas tarp krikščionių ir skamba kaip tam tikra klišė, kuri nebeleidžia suvokti Kristaus atpirkimo darbo esmės. Supriešinamos dvi biblinio Dievo charakterio savybės – gailestingumas ir teisingumas, kurios tarsi kovoja viena su kita ant kryžiaus. Jei tai abu gerojo Dievo bruožai, kaip jie gali konfrontuoti tarpusavy? Toks vidinis konfliktas vyksta tik žmogaus charakteryje, bet ne tobulo Dievo, kurio teisingumas ir meilė yra neatsiejami. Juk Dievo meilė nėra neteisinga, o teisingumas veikia kartu su gailestingumu. Apskritai knygoje autorius linkęs supriešinti Dievo meilę ir teisingumą, galbūt todėl, jog Dievo teisingumo jis nesupranta, todėl pristato iškreiptai, remdamasis subjektyvia nuomone. Taip iškraipoma biblinė teologija apie nuodėmę, Dievo rūstybę ir teismą.

Ant kryžiaus Dievo teisingumas nebuvo pamintas, bet, priešingai, pasak apaštalo Pauliaus, – įtvirtintas. Ant kryžiaus triumfavo ir Dievo teisingumas ir Jo meilė (Rom 3). Žinomas evangelikų teologas Jamesas I. Packeris pastebi, kaip Dievo meilė ir teisingumas yra susiję: „Dievo rūstybė yra Dievo ryžtingo veiksmo baudžiant už nuodėmę ženklas. Čia taip pat išreiškiami Trejybės Jahvės jausmai – Jo meilė nusidėjėliams ir Jo neapykanta bedievystei ir moraliniam blogiui” (Pažinti Dievą, p.135). Juk Dievo meilė žmogui pasireiškė tuo, kad Kristus prisiėmė teisingą Dievo rūstybę ir bausmę dėl mūsų nuodėmių, o mums dovanojo teisumą per tikėjimą Jo auka. Taip Kristus „pakeitė” mus ant kryžiaus ir kentėjo už mus, leisdamas išsipildyti Dievo teisingumui ir apsireikšti Jo meilei. Kas nesuvokia Dievo rūstybės bei teismo, negali suprasti ir Dievo meilės. Taip pat sumenkina Kristaus kryžių ir Dievo gailestingumą, atvertą mums vienintelėje tobuloje Jėzaus, kaip tarpininko, atperkamojoje aukoje.

Garsiajame reformatų Heidelbergo katekizme pabrėžiamas Kristaus, kaip tarpininko, vaidmuo dėl žmogaus beviltiškos padėties (2 d., 12 klausimas): „Kadangi mes pagal Dievo teisingą sprendimą nusipelnėme laikinos ir amžinos bausmės, kaip mes galime jos išvengti ir vėlei užsitarnauti malonę? (Atsakymas) Dievas nori, kad Jo teisingumas būtų išpildytas. Todėl mes privalome arba patys, arba per kitą sumokėti pilnutinę kainą.” Youngas, atmesdamas Dievo teisingumo klausimą, negali giliau atverti ir Kristaus, kaip vienintelio Dievo bei žmogaus tarpininko, vaidmens. Todėl jis labiau pabrėžia Dievo atlaidumą, vienpusiškai kalbėdamas tik apie Dievo meilę, o Jo teisingumą palikdamas nuošaly. Kaip išeitį Youngas mato žmonių atsigręžimą į bendrystę su Dievu. „Jėzuje aš atleidau nuodėmes visai žmonijai, bet tik keli pasirenka bendravimą”, – teigia „Tėtė”. Anot autoriaus, esmė yra bendravimas su Trejybe ir Dievo besąlygiška meilė. Bet tai yra tik dalinis ir labai fragmentiškas Dievo paveikslas. Kaip žmogus, būdamas nusidėjėlis, ateis pas Dievą be tarpininko, nesuvokęs ir nepatikėjęs Kristaus atpirkimu? Kaip sužinos, ką reiškia Dievo atleidimas visai žmonijai, jei nėra paaiškinta atperkamoji kryžiaus auka? Taip formuojamas labai siauras, subjektyviomis autoriaus mintimis ir išgyvenimais grindžiamas Dievo supratimas. Išlieka daug neaiškumų ir neatsakytų svarbių klausimų, pavyzdžiui: koks visgi yra Dievas ir kaip Jis gelbsti?

Šventosios Dvasios paveikslas

Šv. Dvasia pristatoma kaip menkutė Azijos kilmės moteris, sodininkė Saraju. „Saraju” – hindi kalbos žodis, kuris reiškia „gaivinantį vėją”. Taip pavadinti Šv. Dvasią Youngui pasiūlė jo draugas indas. Vėjo įvaizdį, apibūdinantį Šv. Dvasią, sutinkame ir Šventajame Rašte. Senajame Testamente žodis ruach, o Naujajame Testamente pneuma reiškia vėją. Todėl ir moteris Saraju romane pavaizduota ne tokia žemiška, kaip, pavyzdžiui, Tėtė ar Jėzus. Ji nuolat judri, plevenanti, skaidri, bet sykiu išliekanti Asmeniu, nors neretai iš pasąmonės iškylanti kaip nuasmeninta beribė jėga.

Vis dėlto ir Šv. Dvasios vaidmuo knygoje nėra tinkamai įvertintas ir atskleistas, bet tik fragmentiškai ir emocionaliu pagrindu, kaip ir kiti Trejybės Asmenys. Nematome Jos aiškaus vaidmens nei sukūrime, nei atpirkime, nei Bažnyčios gyvenime. Biblija mums atskleidžia visą Trejybės veikimo paveikslą. Kūrybos procese buvo veiklus kiekvienas Trejybės Asmuo: Tėvas taria žodžius ir pašaukia kūrinius iš nebūties į būtį, Sūnus atlieka kūrybos darbą, Šv. Dvasia apreiškia Dievo artumą kūrinijoje. Atpirkime taip pat veikė visi, bet kiekvienas skirtingai: Tėvas numatė atpirkimą, Sūnus, paklusdamas Tėvui, įvykdė jį, o Šv. Dvasia, pasiųsta Jėzaus, apreiškė atpirkimo reikšmę tikintiesiems. Bažnyčioje taip pat veikia visa Trejybė. Mes patiriame Dievo Tėvo meilę per Kristaus išgelbėjimo malonę, kurią atveria Šv. Dvasia bendraudama su mumis (2 Kor 13, 13). Taip pat per Kristų mes visi galime priartėti prie Tėvo vienoje Dvasioje, nes visi esame pagimdyti tos pačios Dvasios ir sudarome vieną kūną (Ef 2, 17-18).

Be to, vėjas – ne vienintelis Šv. Dvasios simbolis Rašte. Šv. Dvasia turi ir ugnies, balandžio, gyvojo vandens įvaizdžius. Visi jie išreiškia tam tikrus Šv. Dvasios bruožus.

Mano nuomone, romane „Trobelė” Šv. Dvasia daugiau vaizduojama kaip asmeninių jausmų ir gyvenimo spalvų žadintoja – chaotiško spalvingo sodo kūrėja. Ji labiau primena psichoterapijos konsultantę negu dievišką Trejybės Asmenį. Paklausta Mako, kaip ji jam kalbės, Saraju išskirtinai pabrėžia jausmus ir vidines mintis. „Makenzi, tu visuomet gali su manimi pasikalbėti, aš visuomet būsiu su tavimi, jausi mano buvimą… Išmoksi išgirsti mano mintis savosiose” (p. 225). Tokiu būdu autorius labiau išryškina subjektyvius žmogaus išgyvenimus ir jausmus, o Šv. Raštą ir Bažnyčią, per kuriuos kalba Šv. Dvasia, palieka nuošaly net nepaminėtus. Pastebėčiau, kad knygoje perdėm išaukštinami jausmai – kaip neva gražiausia žmogaus sielos dalis. „Jausmai – tai sielos spalvos; jie tokie įspūdingi, neįtikėtini. Jeigu nieko nejauti, pasaulis tampa nuobodus”, – sako Saraju. Nejaugi žmogaus siela yra tik jausminė? O kur protas, valia? Kokia jų vieta žmogaus gyvenime? Apie tai nutylima. Dvasia, paprašyta Makenzio padėti susigaudyti jausmuose, per daug lengvabūdiškai ir žmogiškai juos supaprastina, suprimityvina: „Tiesą sakant, nėra ką čia labai suprasti. Jausmai yra, ir tiek. Jie nei blogi, nei geri; jie tiesiog yra. Gal tau bus kiek aiškiau, jei pasakysiu štai ką: mūsų suvokimą formuoja paradigmos, o suvokimas – jausmus. Daugelis jausmų yra mūsų reakcija į suvokimą. <…> Jei situaciją suvoki neteisingai, tai ir mūsų jausmai neteisingi” (p. 226). Tai yra psichologinis jausmų vertinimas. O ką žmogui daryti su nuodėminga prigimtimi ir iš jos kylančiais jausmais? Juk galime lengvai apsigauti savo pačių geru požiūriu į save ir dėl to gerai jaustis, tačiau būti visiškai pražuvusiais žmonėmis. Argi jausmai gali būti objektyvus Šv. Dvasios pažinimo įrankis? Nejaugi jie yra tiesos matas? Todėl ir čia Dvasios kalba visiškai neparemta objektyvia Rašto tiesa.

Taigi Youngo Trejybės supratimas yra subjektyvus, nes grindžiamas asmenine gyvenimo patirtimi, o ne Raštu. Be to, jis, kaip postmodernios kultūros atstovas, tapo „naujovišką” Dievo paveikslą, laužo nusistovėjusias normas ir autoritetus, drastiškai iškreipdamas prieš daugelį amžių Bažnyčioje suformuotą ortodoksalų Trejybės supratimą. O tai skatina romano skaitytojus modeliuoti tiek Trejybės, tiek Dievo charakterį laisvai, kaip kam atrodo, pagal savo patirtį ir išgyvenimus. Kelia nerimą, kad Šv. Raštas, kaip pagrindinis Dievo pažinimo šaltinis, paliekamas nuošaly. Tokiu būdu nelieka objektyvios tiesos šaltinio ir kiekvienas žmogus pats kuria savo dvasingumą ir supratimą apie Dievą. O tai šiuolaikiniame pasaulyje itin populiaru. Neklausyti Rašto, Bažnyčios ir bendruomenės mokytojų, pastorių, bet patiems kurti savo dvasingumą.

Apibendrinimas: Youngo knygos privalumai ir trūkumai

Nenorėdama būti vienpusiška, apibendrinsiu pozityvias knygos puses ir akivaizdžius trūkumus. „Trobelė”, nors ir kontroversiškai traktuodama teologines temas, skatina diskutuoti ir iš naujo apmąstyti svarbiausias krikščionybės tiesas: dieviškąją Trejybę, Dievo charakterį, žmogaus išgelbėjimo klausimą bei, kaip žmogus laikosi kančios akivaizdoje. Žinoma, svarbu visa tai daryti Šv. Rašto šviesoje, nes tai padeda ištirti mūsų tikėjimą ir nenukrypti į subjektyvizmą, o laikytis apreikštos Dievo žodžio tiesos.

Youngas išlieka bibliškas ir teisus kai kuriais svarbiais krikščioniško gyvenimo klausimais.

Pirma, jis pristato Dievą kaip asmenišką Dievą, visa ko Kūrėją, kuris aktyviai veikia tiek žmonių gyvenime, tiek likusioje kūrinijoje.

Antra, jis mato svarbų visos dieviškosios Trejybės vaidmenį žmogaus gyvenime, ko dažnas krikščionis neretai nesuvokia. Be to, šiandienos Bažnyčioje Trejybės tema gan retai pamokslaujama ir mokoma. Autorius mėgina tai daryti literatūrinėmis priemonėmis.

Trečia, pabrėždamas asmeninio bendravimo su Dievu ir dieviškos malonės poreikį, jis neigia bedvasį legalizmą, kuris remiasi nuosavo teisumo darbais, negelbsti ir nekeičia žmogaus, bet suformuoja formalią religinę sistemą, teikiančią klaidingą pasitenkinimo savimi jausmą.

Kita vertus, knyga turi teologinių trūkumų ir silpnų pusių.

Trejybės paveikslas knygoje yra supainiotas, dalinis ir fragmentiškas. Vaizduodamas Trejybę, Youngas labiau remiasi savo išgyvenimais ir per menkai – Biblija bei krikščioniškuoju paveldu, ortodoksiškąja Trejybės samprata. Knygoje išryškėja postmodernus, o ne biblinis Trejybės paveikslas. Sužmoginta Trejybė sumenksta ir netenka dieviškosios šlovės, visagalybės ir tobulybės.

Dievo charakteris taip pat vaizduojamas vienpusiškai, todėl atsiranda teologinis disbalansas, iškreipiantis biblinę tiesą apie Dievą. Youngas pripažįsta tik mylintį, pasigailintį ir atleidžiantį Dievą. Autorius supriešina svarbiąsias Dievo charakterio savybes: meilę ir teisingumą, gailestingumą ir teismą. Iškeldamas tik meilę, o teisingumą atmesdamas kaip negatyvų, jis pasako tik dalį tiesos apie Dievą, iškreipia Jo charakterį ir pamina esminę atpirkimo ant kryžiaus tiesą, kad Dievas savo Sūnuje pasmerkė nuodėmę. Be šito negalime suvokti savo nuodėmingumo ir išgelbėjimo. Visa tai prieštarauja bibliniam Dievo paveikslui.

Atmesdamas Dievo bausmės ir teisingumo klausimą, autorius labai sušvelnina žmogaus nuodėmingumą. Tuo tarpu žmogus yra beviltiškai sugedęs ir jam reikia tobulo tarpininko, kuris jį išpirktų ir prisiimtų Dievo rūstybės teismą. Nesuvokdami savo nuodėmingumo dydžio, sumenkiname Kristaus kryžiaus didybę, paversdami Jį nereikšmingu dalyku. Todėl tampa visiškai nebeaišku, kas išsigelbės, kaip išsigelbės, o gal visi išsigelbės, nes Dievas, anot autoriaus, neteisia nė vieno, bet myli visus.

Taigi akivaizdu, kad klasikiniai Dievo doktrinos klausimai knygoje supainioti, neaiškūs ir gali suklaidinti skaitytoją. Susidaro įspūdis, jog autoriui svarbiau atskleisti, kaip pasveikti nuo kančios, o ne atverti biblinę tiesą. Tačiau problema ta, jog skaitytojai, būdami per mažai teologiškai išprusę ir dažnai nekritiški, priima knygoje aprašytus Mako pokalbius su Dievu už gryną, įkvepiantį ir keičiantį mokymą, Rašto supratimą atmeta kaip pasenusį, o teologiją vertina kaip negyvą.

Todėl skaitytojui patarčiau skaityti knygą pasitelkus biblinį įžvalgumą, kaip kad meldėsi apaštalas Paulius: „Ir meldžiu, kad jūsų meilė augtų pažinimu ir visokiu įžvalgumu, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau, kad būtumėte tyri ir be priekaištų iki Kristaus dienos” (Fil 1, 9-10).

Dievo samprata romane „Trobelė“ (I)

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai