Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Samarietė – įkvepiantis evangelizavimo pavyzdys

2014 8 spalio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Samarietė – įkvepiantis evangelizavimo...

Jezus_ir_SamarieteNoriai, su įkvėpimu liudyti Kristaus Evangeliją ne taip jau paprasta. Tai nemažas iššūkis kiekvienam krikščioniui. Vis dėlto šis tarnavimas tikrai nebus slegianti prievolė, jeigu apie tai mąstysime, melsimės ir ieškosime Viešpaties.

Pastaruoju metu daug galvoju apie Evangelijos skelbimo svarbą.

Samarietės istorija, aprašyta Jono evangelijoje (Jn 4, 1-43) – puikus evangelizavimo pavyzdys. Ši moteris, atvėrusi širdį Kristui, plačiai pravėrė ir savo miesto duris Evangelijos jėgai, kuri pasiekė jos kaimynus, artimuosius ir kitus miesto gyventojus.

Taigi pažvelkime į kai kuriuos šios istorijos aspektus, pateikiančius vertingų pamokų.

Tuo metu sugrįžo Jo mokiniai ir nustebo, kad Jis kalbėjo su moterimi (Jn 4, 27)

Dvasinis veiksmas pradeda rutuliotis Samarijos mieste po ilgo Jėzaus pokalbio su viena šio miesto gyventoja. Evangelijos autorius ją vadina paprasčiausiai samariete. Iš jų pokalbio sužinome, kad moteris nebuvo dora miestietė – viena iš daugelio paklydusių avių, kurioms buvo reikalingas sielos Sargas ir Ganytojas. Samarietės ir Jėzaus pokalbį nutraukia iš miesto sugrįžę pavargę mokinai, besirūpinantys maistu. Jie atrodė nusiplukę, išsekinti karštos popiečio saulės ir galbūt net supyko, matydami Jėzų ramiai besišnekučiuojantį su moterimi prie gaivaus šulinio. Jėzus nebeatrodė nuvargęs, nes pokalbis su atviros širdies, dvasioje ištroškusiu žmogumi Jį girdė labiau nei tyriausias vandens šaltinis. Ar dažnai mūsų širdys pagirdo Jėzų? Ar vanduo, tekantis iš Jo artumo kalno, atranda išdžiuvusią ir trokštančią mūsų sielų žemę?

Jėzaus ir samarietės pokalbis pasiekė kulminaciją, kai Jėzus pasakė, kad Jis ir esąs visų laukiamas Mesijas. Skaisti Dievo šviesa tą akimirką nušvietė samarietės sielą, o Jėzus tryško gyvybe tarsi šaltinis, nuo kurio buvo nuritintas nuovargio akmuo. Tačiau mokiniai tik stebėjosi ir nesuprato, kas vyksta.

Bandydami išsiaiškinti, kodėl Jėzaus sekėjai stebėjosi, kad jis kalbasi su samariete, geriau suprasime, kodėl kartais ir mus stebina kai kurie Viešpaties veiksmai, darbai ar žodžiai. Šiuo atveju, manau, mokinai galėtų simbolizuoti kūnišką, nuosavo teisumo požiūrį, kuris trukdo pamatyti Dievo malonę, Jo troškimą ir darbą. Toks žvilgsnis nemato daugiau, nei mato kūno akys. Šią jaudinančią situaciją ir galimybę moteriai patirti išgelbėjimą mokinai pirmiausia įvertino tradiciškai. Kaip žinia, samariečiai buvo žydų menkinami, nes Samarijoje gyveno Asirijos viešpatavimo metu atkeltų žydų ir svetimtaučių palikuonys. Žydai vertino samariečius kaip „antrarūšius”, nutolusius nuo Dievo tautos žmones, kurie netilpo į nusistovėjusios Rašto aiškinimo tradicijos rėmus, o dar labiau – į nuosavo teisumo užkietintas širdis. Mokiniai nejučia pasidavė šioms tradicinėms nuostatoms, kurios formavo visos žydų tautos pasaulėžiūrą. Juos nustebino tai, kas nustebino ir pačią samarietę, – kad žydas kalbasi su „nešvaria pagone”, ir dar moterimi. Jėzaus laikų visuomenėje moterys nebuvo lygiateisės su vyrais ir jų balsas menkai būdavo vertinamas. Prisiminkime situaciją, kai prisikėlęs Jėzus, pirmiausia pasirodė moterims, kurios turėjo pranešti džiugią žinią mokiniams, jog jų Mokytojas yra gyvas ir pirma jų eina į Galilėją. Mokiniai nepatikėjo manydami, kad moteriškių kalbos yra tuščios. Tradicinis vertinimas, išdidus žvilgsnis trukdo suvokti dvasios realybę.

Stebėdamiesi Jėzaus ir samarietės pokalbiu, mokiniai, atrodytų, labai greitai pamiršo savo nuodėmingumą ir silpnumą, kuris buvo toks ryškus, kai Jėzus juos pašaukė. Iš pradžių daugelis jų pripažino, jog yra nusidėjėliai, tačiau gan greitai „priprato” būti Viešpaties šviesoje ir Jo artume, pamiršdami savo varganą kelią be Jo. Nuosavas teisumas visuomet didžiuojasi prieš kitus ir jam labai priimtinas tradicinis, kūniškas požiūris.

Ar kartais ir mūsų akių neaptemdo panašus žvilgsnis, kai žiūrime, kaip Dievas veikia kitų gyvenime? Tai mums gali pasirodyti taip neįprasta, „netradiciška”… Vertindami iš nuosavo teisumo pozicijų ar pagal mums patiems labiausiai priimtiną požiūrį, negalėsime teisingai suprasti nei Jėzaus, nei Jo darbo.

O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms (Jn 4, 28)

Mokiniai neseniai buvo grįžę iš miesto, kuris po jų apsilankymo liko toks pat, koks ir buvo prieš tai. Nors Kristaus mokiniai vaikščiojo jo gatvėmis, bet ieškojo maisto, pirko duonos ir kažkodėl nepaskelbė, kad visai čia pat yra Mesijas – tikroji gyvenimo duona ir visų pražuvusiųjų Gelbėtojas. Akivaizdu, kad mokiniai buvo paskendę žemiškuose rūpesčiuose. Apreiškimas bei patyrimas Viešpaties, kurį taip įkvėptai skelbė Andriejus ir Jonas savo artimiesiems, kai su Jėzumi pirmą kartą praleido visą dieną pas Jį namuose, jiems buvo išblėsęs.

Bet samarietė nebegrįžo į savo miestą tokia, kokia buvo iki susitikimo su Jėzumi. Jei mokiniai iš Sicharo parėjo su rūpesčių duona, tai moteris, palikusį ąsotį prie Jėzaus kojų, pamiršo savo gyvenimo rūpesčius. Ąsotis simbolizavo jos įprastą gyvenimo būdą, kasdien slėgusią žemiškų rūpesčių naštą. Tačiau dabar ji atsigėrė gyvojo vandens iš Dievo Sūnaus lūpų, prisipildė Evangelijos gerumo ir šviesos, ištrūko iš nuodėmingos prigimties gniaužtų ir pasileido bėgti į savo miestą, kad apskelbtų, ką patyrė. Viešpaties žodžiai ir Dievo artumas nepaprastai įkvėpė samarietę, jos širdis prisipildė gražių žodžių Karaliui. O liežuvis – plunksna miklioje raštininko rankoje (Ps 45, 1) – jau buvo pasiruošęs rašyti žmonių širdyse amžinojo gyvenimo ir išgelbėjimo žinią. Jos sielos ąsotis buvo kupinas gyvojo vandens, atleidimo malonės, naujojo gyvenimo vilties, ir moteris pati tapo indu Viešpaties rankose, iš kurio gausiai galėjo atsigerti miestelėnai. Ji nenuilsdama visiems skelbė: Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus? (Jn 4, 29).

Samarietės bendravimo su Jėzumi pavyzdys parodo, kad asmeninis Kristaus išgyvenimas yra pats stipriausias Evangelijos skelbimo motyvas. Su tokiu užsidegimu liudyti Kristų gali ne tik ką tik atgimęs žmogus, bet ir kiekvienas, jau ilgesnį laiką Viešpačiu sekantis, Jo mokinys. Jeigu mes pasiliekame Jo žodyje, iš tiesų esame Jo mokiniai, ir Viešpaties rūpestis tampa mūsų rūpesčiu. Tai, kas labiausiai pasotina Jį, tampa ir mūsų didžiausiu troškimu: Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą.[…]Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renka vaisių amžinajam gyvenimui, kad kartu džiaugtųsi ir pjovėjas ir sėjėjas (Jn 4, 34. 36). Jėzus, atėjęs į pasaulį, gelbėjo žūstančias sielas. Kaip anuomet Jį maitino renkamas vaisius amžinajam gyvenimui, taip ir šiandien Jį džiugina bręstantis Dievo karalystės vaisius ir išgelbėtos sielos.

Žmonės iš miesto ėjo pas Jį (Jn 4, 30)

Nėra labiau jaudinančio reginio žemėje ir danguje, kuomet žmonės eina pas savo Viešpatį Jėzų. Kas paskatino šiuos žmones palikti savo namus, darbus, įprastus reikalus ir eiti už miesto pas žydą, sėdintį prie šulinio?

Pirmiausia, manau, jog Dievas tame mieste jau buvo padaręs savo darbą. Sicharo gyventojai laukė Mesijo. Mokiniai net neįtarė, kad šis miestas yra kaip boluojantis laukas, prinokęs pjūčiai. Apie tai Jėzus kalbėjo savo mokiniams, parodydamas tikrąją miesto dvasinę situaciją (Jn 4, 35). Mokiniai nemąstė apie samariečių lūkesčius. Samariečiai, kaip ir žydai, laukė Mesijo, kuris, atėjęs jiems viską paskelbs (Jn 4, 25). Tai moteris pasakė Jėzui, išreikšdama žmonių nuostatą, jog jie ne tik žino, kad ateis Mesijas, bet ir laukia, kad Jis viską paskelbtų apie tikrąjį Dievo garbinimą ir tarnavimą Jam. Be to, kai samariečiai susitiko su Jėzumi, prašė Jo dar dvi dienas pasilikti su jais. Tai dar vienas paliudijimas, kad tarp jų tvyrojo Dievo laukimo atmosfera. Ir kadangi samariečiai kentė nuolatinį žydų paniekinimą, jų širdys kur kas labiau laukė Mesijo ir buvo pasiruošusios Jį priimti.

Ši istorija mus pamoko nesivadovauti išankstinėmis ir šališkomis nuomonėmis apie žmones, įvykius, bendruomenes. Skubotas, paviršutiniškas vertinimas neįsigilinus į situaciją, jos esmę, yra netikslus ir klaidingas. Tai, kas žmonių akyse labiausiai paniekinta, išoriškai nevertinga, gali nuostabiai pašlovinti mūsų Viešpatį.

Kitas dalykas – šiame mieste atsirado Evangelijos skelbėja. Kai laukas boluoja prinokęs pjūčiai, tereikia, kad atsirastų Gerosios žinios nešėjas, ir viskas įsiliepsnoja kaip nuo mažos kibirkšties, nukritusios į sauso šieno kupetą. Samarietės skelbimas tikrai turėjo suintriguoti miestelėnus: Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus? (Jn 4, 29). Ji ragino žmones išeiti ir pažiūrėti, ar tik ne Mesijas prisiartino prie jų miesto. Ji suteikė nuostabią galimybę kiekvienam žmogui įsitikinti pačiam, ar būtent Jėzus yra jų lauktasis Mesijas. Savo liudijimu ji neužgožė Kristaus, bet nuolankiai perteikė savo išgyvenimą kviesdama ir kitus asmeniškai pažinti Kristų.

Mes negalime kitam žmogui visko išaiškinti taip, kad jam nebereikėtų asmeniškai patirti Gelbėtojo ir atgimti. Kai manęs klausia dvasinio patarimo, pasakau, kaip pati suprantu tą klausimą. Tačiau raginu žmogų patį įsitikinti Jėzuje, ar taip yra, kaip sakau. Tuomet tas įsitikinimas bus asmeniškas.

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių (Jn 4, 39), – rašo Jonas. Pasirodo, koks svarbus buvo skelbėjo vaidmuo. Tačiau, kai samariečiai patys susitiko su Jėzumi, jie prašė jį pasilikti pas juos, ir Jis ten pasiliko dvi dienas. Ir dar daug žmonių įtikėjo dėl Jo žodžių (Jn 4, 40-41). Jų tikėjimas virto autentišku asmeniniu patyrimu.

Kodėl mokiniai nepastebėjo pjūties?

Tuo metu, kai žmonės iš miesto ėjo pas Jėzų, mokinai vis dar itin susirūpinę ragino Jį valgyti. Jie net nesuvokė, kas vyksta aplinkui, ir stebėjosi, kodėl Jėzus atsisako jų maisto: „Kodėl Jis nevalgo? Gal Jam kas nors davė valgyti?”, – klausinėjo jie vienas kito. Kai mes nesuvokiame dvasinės realybės, pasimetę imame klausinėti vienas kito, tikėdamiesi kokio nors paaiškinimo iš savo tikėjimo brolių. Nepatogu prisipažinti Jėzui, ypač kai rūpinamės kitais reikalais, jog nelabai suprantame, kas vyksta. Vis dėlto geriausia klausti Jo paties ir išgirsti atsakymą: Argi jūs nesakote:„Dar keturi mėnesiai ir ateis pjūtis”? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai (Jn 4, 35).

Jėzus ragino mokinius pakelti žvilgsnį nuo žemiškų rūpesčių ir nukreipti į dangiškus. Pasaulio rūpesčiai – vienas didžiausių mūsų iššūkių. Jie uždengia dvasinės realybės vaizdą, su jais teks nuolat kovoti, renkant vaisių amžinajam gyvenimui. Ne veltui Jėzus ne kartą įspėjo, jog šio gyvenimo rūpesčiai gali pražudyti dvasinį vaisių.

***

Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 25).

***

Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas (Mt 13, 22).

***

Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkusios nuo nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai (Lk 21, 34).

Rūpesčiai atima didžiąją mūsų gyvenimo dalį, reikalauja daugiausia mūsų laiko ir dėmesio. Jie įžūliai braunasi į Viešpaties vietą, stengdamiesi išstumti Jį iš mūsų gyvenimo, minčių, bendravimo. Jie pavogė ne vieną maldos valandą, susitikimą su Jėzumi, palaimintą akimirką prie Šventojo Rašto. Pasaulio rūpesčiai išplėšė ne vieną pjūties darbininką iš Viešpaties tarnų gretų.

Mokinai galėjo būti Jėzaus bendradarbiai Samarijos sielų pjūtyje, tačiau jie rūpinosi pragyvenimo klausimu ir neįstengė pastebėti, kad Jėzus pjauna derlių amžinajam gyvenimui. Viena paprasta moteris, kurios net vardo nežinome, pabuvusi prie Viešpaties (kaip Marija prie Jo kojų) ir atsigėrusi Jo gyvybės vandens, padėjo nuimti Jėzui sielų derlių Sichare ir tapo įkvepiančiu Gerosios naujienos skelbimo pavyzdžiu.

***

Dievui nėra netinkamo laiko gelbėti pražuvusiuosius. Tokios nuostatos turėtume laikytis ir mes. Dažnai galvojame, kad geresnės galimybės skelbti Evangeliją mums pasitaikys ateityje arba geriausios jau buvo praeityje. Tačiau taip mąstydami klystame, nes Viešpats visuomet turi pjūčiai pribrendusių žmonių, kurie yra vaisius amžinajam gyvenimui. Pakelkime akis ir pažiūrėkime į pasaulio laukus, kurie noksta pjūčiai.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai