Be Jėzaus viskas virsta tamsiausiu pragaru
Šįkart pasvarstysiu pagundymų krikščionio gyvenime tema. Kalbėdamas apie žmogaus kasdienybę, Jėzus teigia:
“Kiekvienai dienai užtenka savo vargo” (Mt 6, 34). Dienos vargai gali būti įvairūs: rūpesčiai, nemalonumai, nesėkmės ir pagundymai. Visokie gundymai ir vilionės yra krikščionio kasdienybės dalis, kuri, be jokios abejonės, vargina teisiojo sielą.
Pagundymu gali virsti bet kas, bet kur ir bet kada – ir gera, ir bloga, ir nesėkmė, ir sėkmė, ir nemalonumai, ir per dideli kūno malonumai. Viskas priklauso nuo to, kaip giliai mes esame tiesoje, tikėjime ir Jo artume. Kristaus šviesoje mes viską regime ir vertiname kitaip negu be Jo. Be Jo ir pats menkiausias dalykas virsta didžiausiu pagundymu bei tamsiausiu pragaru, bet kai pasiliekame Jame ir Jo žodis pasilieka mumyse, gundytojo vilionės lieka nesėkmingos, o mes trumpai pakentėję labiau subręstame. Pagundymai, kurie ištinka mūsų sielą, dar nėra nuodėmė. Tai tik mūsų išbandymas. Be to, ne kiekvienas pagundymas tikinčiajam baigiasi nuodėme. Nugalėti ir ištverti gundymai įrodo tikėjimo drąsą ir tikrą pasitikėjimą Dievu. Tik pagundymas, virtęs geismu mumyse, atbaigia nuodėmę. Neatlaikytas gundymas parodo žmogiškąjį pažeidžiamumą. “Lengvai pasiduoti priešo vilionėms yra silpnos širdies ženklas” (T. Kempietis).
Pagundymai kyla iš kritusios dvasios. Dievo priešo, velnio pagrindinis ginklas ir veikimo bruožas nuo pradžios bei amžiams bėgant yra gundymas, melavimas ir visoks tiesos kraipymas, kad žmogus suabejotų ir paniekintų Dievo gerumą bei tiesą. Gundymai yra ir bus žemėje tol, kol nežabotai siautės blogio dvasia. Tik surakinta tūkstančiui metų nebegalės suvedžioti tautų, o vėliau bus įmesta į ugnies ežerą, kai Viešpaties teisiesiems ir palaimintiesiems bus prirengtas naujas dangus ir nauja žemė. Šiandien, kai pagundymai knibždėte knibžda visur, sunkiai galime įsivaizduoti, kaip atrodys gyvenimas be jų. Bet Apreiškimas Jonui mums piešia naujo gyvenimo viziją:“Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo” (Apr 21, 4).
Dvasia veda į dykumą
Žemėje niekas negali išvengti pagundymų, net pats Dievo Sūnus – Jėzus. Kristaus gundymas dykumoje įkūnija pagundymų esmę ir Dievo požiūrį į juos. “Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas. Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: ‘Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona’. Bet Jėzus atsakė: ‘Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’. Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė Jam: ‘Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’. Jėzus jam atsakė: ‘Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’. Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė Jam: ‘Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane’. Tada Jėzus jam atsakė: ‘Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’. Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo” (Mt 4, 1-11).
Mane čia sudomino evangelisto Mato samprata apie pagundymų neišvengiamum, nelyg Dievo Apvaizdos ranka nulemtų išbandymo metą, į kurį veda Dvasia. Nuostabu tai, kad Dievas visur išlieka Dievas, kuris visa apima, numato ir valdo, net ir pagundymus. Pasirodo, Viešpats, nors pats negundo žmogaus, vis dėlto leidžia mus gundyti. Šventoji Dvasia veda ne tik į pažado žemę, Kristaus tiesos pažinimo pilnatvę, ne tik guodžia, bet gali nuvesti ir į dykumą. Yra daugiau nei du pavyzdžiai Biblijoje, kai Dvasia vedė Dievo žmones į dykumą – sunkesnes už įprastas gyvenimo situacijas ar sąlygas. Dvasios stulpas vedė Izraelį į pažado žemę per dykumą. Dvasia Jėzų nuvedė į dykumą dar prieš prasidedant Jo tarnavimui Izraelyje Dievo jėga ir galybe. Joną Krikštytoją Dvasia nuvedė į dykumą, kur jis išgirdo Viešpaties balsą.Todėl nesipiktinkime dykumos periodais, bet kaip Dievo žmonės, sustiprinti Jo malone, ištverkime iki galo, nes pažadų išsipildymą matys tie, kurie tikėjimu ir ištverme juos paveldi.
Šias mintis nuostabiai išvysto Tomas Kempietis knygoje “Kristaus sekimas”. Jėzus kalba savo išrinktajam:
“Jei tau kuriam laikui leidžiu kokį nemalonumą ir neguodžiu, tai nemanyk, kad tave visai apleidau, nes tik šituo keliu einama į dangų.
Tau ir visiems mano tarnams yra naudingiau patirti nepasisekimų, negu niekad nesutikti jokio pasipriešinimo.
Aš pažįstu tavo širdies paslaptis ir žinau, kad tau kartais naudinga kęsti širdies sausrą, nes kitaip galėtum pakilti į puikybę, save laikyti geresniu, negu iš tikro esi.
Ką Aš daviau, galiu atimti ir vėl grąžinti, kada man patiks. Ką Aš duodu, man ir priklauso, ką Aš atimu, ne tavo atimu, nes iš manęs eina visoks gėris ir visokia tobula dovana.
Jei tau siunčiu kokį skausmą ar priešingumą, nemurmėk ir neliūdėk, nes vienu akimirksniu Aš galiu atimti iš tavęs naštą ir liūdesį paversti džiaugsmu”.
Dykumos gali būti skirtingos – materialios, kai spaudžia nedarbas, sunki finansinė ir ekonominė padėtis, sielos, kai pozityvūs jausmai išsenka, slegia neviltis, suspaudimas, depresija, abejonės, bei širdies sausros – Dievo tylėjimas. Dažnai tos sudėtinės dalys veikia drauge, kaip ir Kristaus atveju dykumoje, Jis buvo alinamas alkio bei pagundos pačiam Save pamaitinti, pasirūpinti kūno duona. Taip pat Jėzų viliojo šlove, galia ir valdžia bei ragino imti šėtono siūlomas karalystes. Atrodytų, kokia stulbinanti perspektyva dykumoje, tačiau vienas neteisingas žingsnis galėjo viską nukreipti ne ta linkme – tolyn nuo Dievo pašaukimo.
Panašiai ir mums nutinka, kai viskas susideda į vieną vietą, sakome: “man sunkus laikotarpis, nežinau, ką pasirinkti”. Svarbu, kad pasirinkimas nenutolintų nuo Jo pašaukimo.
Dykumoje esame gundomi
Pirmieji pagundymai paprastai atsiranda dykumoje, o ne pažado žemėje. Įdomu tai, kad žmogus į dykumą patenka Viešpaties leidimu ir Jo valia, net Dvasios vedamas, kad ten būtų gundomas. Žmogui sunku suprasti Dievo mintis, bet iš gundymų Viešpats išgauna naudą mūsų vidiniam žmogui. Todėl Jis leidžia velniui prieiti prie mūsų, kaip tas prisiartino prie Jėzaus dykumoje, kai Kristus buvo alkanas, bei keldamas abejones Jo įsūnyste visaip gundė. Mums yra reikalingi dykumos gundymai, nes:
– pagundymu esame išbandomi. Gundymo metu išryškėja, kas yra mūsų viduje – išdidumas ar nuolankumas, tikėjimas ar abejonės, ištvermė ar nesusivaldymas. Kas išbandymą ištveria iki galo, bus apdovanotas ramybe, džiaugsmu, Dievo angelai jam tarnaus. “Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems. Nė vienas gundomas tenesako: ‘Esu Dievo gundomas. Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį” (Jok 1, 12-16);
– išmėginimai mums naudingi, ugdo ištvermę ir brandina. Tokiu būdu tobulėjame tikėjimu, įgyjame patirties, bręstame, galime kitus pamokyti ir paguosti. Išmėginimuose subrendusi ištvermė išaugina įvairias dvasios gėrybes.“Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte” (Jok 1, 2-4).
Jėzus Kristus – Gyvasis Dievas, pats mus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins ir pastatys ant tvirto pamato. Amen.
0 Comments