Šiltas ekumenizmo „pavasaris“, arba šiauliečių ekumeninė kelionė į Rygą

Nors įvykis, apie kurį kalbėsiu čia, vyko rugsėjo antroje pusėje, staiga, po karštos vasaros, atšalus orui, tačiau mūsų miesto dvasiniame ekumeniniame klimate išgyvenome tikrą pavasarį. Dvasios pavasaris ateina, kai akivaizdžiai šyla paprastų tikinčiųjų – krikščionių iš įvairių konfesijų santykiai, kai uždegtos širdys jungiasi bendriems siekiams dėl Kristaus, kai švelniai pučia Šventosios Dvasios vėjas,.. o jo putimo kryptį pagauname savo vidinėmis burėmis ir jas laiku išskleidžiame…

Š.m. rugsėjo 24 d. šiauliečių ekumeninė grupė vykome į kelionę su tikslu apsilankyti ekumeninėse pamaldose, kurios įvyko kartu su popiežiumi Pranciškumi centrinėje Latvijos liuteronų bažnyčioje, Rygos Domo katedroje. Taip pat siekėme užmegzti ekumeninius ryšius su latviais bei vykdyti misiją kartu – aplankyti Šv. Luko namus ir pasitarnauti reabilitacijos centre „Betliejaus gailestingumo namai“. Ekumeninę grupę sudarė 26 tikintieji iš 7 Šiaulių miesto krikščionių bažnyčių ir bendruomenių: 2 katalikų parapijos (Katedros ir Šv. Jurgio 10 tikinčiųjų), Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“ (11), Laisvųjų krikščionių bažnyčia (2), Šv. Apaštalų Petro ir Povilo cerkvės (1), Eklezijos (1) ir Veiklių žmonių bendruomenės (1). Mūsų tarpe vyko ne mažas būrys šlovintojų, įvairių tarnautojų, kūrybiniai žmonės iš skirtingų bažnyčių ir mes, 5 ganytojai: kun. Vidas Bernardas Sajeta, kun. Arūnas Jankauskis, tėv. Olegas Shtelman, past. Valdas Vaitkevičius ir aš, past. Anželika Krikštaponienė.

Kelionė prasidėjo 4 val. ryto, kai dar sutemos gaubė miesto gatves. Susėdę į Valstybinio Šiaulių Dramos teatro autobusą, leidomės į dvasinę kelionę. Jos metu visą ekumeninę komandą sveikino ir dvasiškai vedė kun. Vidas Sajeta. Kiekvienas narys buvo pastebėtas ir šiltai pasveikintas, įlipus į „ekumeninę bažnyčią ant ratų“. Važiuodami į Rygą meldėmės, dalinomės apmąstymai, skaitėme pasirinktą kelionei 96 psalmę ir skyrėme laiko tylos maldai.

Atvykome į Rygą 7 val., jau išaušus ir širdyse pasiruošę būti pripildytais Jo skirtingomis malonėmis. Miestas dar ilsėjosi. Tyliomis, tuščiomis miesto gatvėmis, kuriose viskas ramiai buvo ruošiama garbaus svečio vizitui, nukeliavome iki Domo katedros. Ten jau rinkosi kviestiniai svečiai. Ekumeninėse pamaldose buvo kviesta dalyvauti per 1000 svečių: įvairių Rygos konfesijų dvasininkai, tikintieji, Latvijos kultūrininkai, visuomenininkai, politikai, garbingi svečiai. Mes buvome ekumeninė delegacija iš Lietuvos. Praėjus pagarbią ir atidžią patikrą, įėjome į šviesią, didingą ir pilną rimties, susikaupimo erdvę, kur gausus būrys bažnyčios patarnautojų darniai ruošėsi pamaldoms. Svečiams dalino pamaldų programą ir jiems nurodė skirtas vietas, buvo derinami paskutiniai vargonų registrai, didžiulis vaikų ir jaunimo choras parepetavo giesmes. Viskas vyko sklandžiai, pagarbiai ir atsakingai. Buvo įdomu stebėti pasiruošimo darbus. Nesitikėjome, jog būsime pasodinti tarp Latvijos dvasininkijos, prie scenos ir Dievo stalo.

Iki pamaldų pradžios susirinko visi svečiai, senoji katedra prisipildė žmonėmis, viskas alsavo pagarbia tyla ir laukimu. Pamaldų pradžia – 10.50 val. Latvijos dvasininkai, evangelikų liuteronų arkivyskupas Janis Vanags, Latvijos ir Rygos metropolitas Aleksandras, Rygos katalikų metrapolitas Zbignev Stankevič ir Latvijos baptistų sąjungos vyskupas Kaspars Šterns pasitiko popiežių Pranciškų. Kartu katedroje nuėjo pasimelsti už Dievo stalo esančioje erdvėje. Po to pamaldose skambėjo giesmės, visų skirtingų bažnyčių dvasininkų vadovai meldėsi už Latvijos ir viso pasaulio gerovę bei krikščionių vienybę, skaitė Šventąjį Raštą. Svarbiausia pamaldų dalis skirta popiežiaus Pranciškaus homilijai. Šios kalbos laukė ne vienas. Kokios gi bus ekumeninės įžvalgos?.. Gavome kalbos versiją anglų kalba. Žinia buvo gili ir jaudinanti, skambėjo pagarbiai visų Latvijos krikščionių atžvilgiu, bet tuo pat metu buvo pabrėžti ir kritiniai aspektai, vertinant visos krikščionybės dabartinę situaciją.

Pradžioje popiežius, dėkodamas arkivyskupui J. Vanagui už atvertas duris bendrai maldai, pasidžiaugė, kad gali lankytis Latvijos žemėje, kuri yra „gyvojo ekumenizmo“ pavyzdžiu. Tai jos išskirtinis bruožas. Kiekviena krikščioniška bažnyčia pripažįstama, laisvai puoselėja savo tapatybę, kuria bendradarbiavimo ir draugystės saitus. Pranciškus pabrėžė Domo katedros 800 metų turtingą ekumeninę istoriją. Joje kiekvienas krikščionis rasdavo sau namus, ypač sunkumų ir kančios akivaizdoje, atgaudavo tikėjimo viltį ir drąsą nepakantumo laikais. Ši katedra gali tapti ir šiandien jungianti krikščionis Šventosios Dvasios pagalba. Romos ganytojas linkėjo visiems apsivilkti Dvasios ginklais (Ef 6, 13-18), kurie ir toliau vestų į gilesnį dialogą, brandų tarpusavio supratimą ir brolystę.

Pranciškus prisiminė ir garsiuosius Domo vargonus, kurie šiandien yra didžiausi Europoje, o tada, kai juos pastatė, buvo didžiausi pasaulyje. Galima tik įsivaizduoti kaip jų garsas neįtikėtinai veikė žmonių gyvenimus, kūrybingumą, vaizduotę ir pamaldumą, pakylėdamas jų širdis ir žvilgsnius iki paties Dievo – svarstė Pranciškus. Jis, matydamas šį Dievo instrumentą, kaip miesto ir katedros simbolį, meistriškai panaudojo vargonų metaforą apibūdinti šiandienos kritinę krikščionybės situaciją visos Europos kontekste. Kalboje buvo ir savikritiškų pastebėjimų, ir rimtų perspėjimų, skirtų visoms konfesijoms – visai krikščionių tradicijai. Palygindamas ją su senais ir kilniais vargonais, jis pastebėjo, jog prie Evangelijos krikščionys gali priprasti ir ji gali tapti įprasta jų tapatybės dalimi, kuri nebejaudina širdžių. Nelyg vargonai lankomi turistų nebeturi tos savo gyvasties ir neatlieka savo paskirties, tik tampa apžiūrėjimo objektu. Tas pats gali nutikti ir su tikėjimu, galime tapti tikėjimo „turistais“.

Mes galime nustoti jaustis kaip “reziduojantys” (gyvenantys) krikščionys ir tapti turistais. Galėtume net pasakyti, kad visai mūsų krikščionių tradicijai kyla toks pat pavojus. Išlieka rizika pasidaryti tik muziejaus reliktu, uždarytu mūsų bažnyčių sienose, ir nebeskleidžiančiu melodijos, galinčios sujudinti širdis ir įkvėpti gyventi tuos, kurie ją girdi. Nepaisant to, Evangelija, kurią mes ką tik girdėjome, mums sako, kad mūsų tikėjimas neturi būti paslėptas, bet turi būti žinomas ir skambus įvairiose visuomenės srityse, kad visi galėtų kontempliuoti jos grožį ir būti apšviesti jos šviesa ( Lk 11, 33).

Jei Evangelijos muzika mūsų gyvenime nebegirdima arba tampa tik periodine dalimi, ji daugiau nebegalės pertraukti monotonijos, kuri silpnina viltį ir padaro visą gyvenimą nevaisingu.

Jei Evangelijos muzika neberezonuos mūsų pačių būtyje, mes prarasime gailestingumu pagimdytą džiaugsmą, švelnios meilės dėka gimstantį pasitikėjimą, susitaikymo gebėjimą, kuris kyla iš žinojimo, kad mums atleista ir mes esame išsiųsti veikti.

Jei Evangelijos muzika nyksta mūsų namuose, mūsų aikštėse, mūsų darbo vietose, mūsų politiniame ir finansiniame gyvenime, tada nebebus išgirsta priedermė, į kurią mus šaukia, kad apgintume kiekvieno vyro ir moters orumą, nepriklausomai nuo jo ar jos kilmės. Mes pasidarysime “mano” puoselėtojai, tada bus nesvarbu, kas yra “mūsų”: mūsų bendras namas, tai yra ir mūsų bendra atsakomybė.

Jei Evangelijos muzika nebebus girdima, mes nebe išgirsime garsus, kurie gyvenime mus veda į dangų ir mus ištiks blogiausia šių dienų nelaimė: vienatvė ir izoliacija. Ši liga pasireiškia tiems, kurie neturi santykių; tai matyti senyvo amžiaus žmonėse, kurie atsisakė savo likimo, bet kartu ir jaunuose žmonėse, kuriems trūksta nuorodų ir aiškių ateities galimybių (žr. adresuota Europos Parlamentui, 2014 m. lapkričio 25 d.) – nedvejodamas perspėjo Pranciškus.

Popiežius skatino krikščionis nebijoti šių dienų iššūkių: sekuliarumo ir individualizmo. Taip pat nepasiduoti užsidarymo ir saviizoliacijos pagundai, kai atmetame savąjį pašaukimą. Jis skatino nebijoti, nes Viešpats Dievas suteiks stiprybės gyventi šiomis dienosmis, gyventi vienybėje. Jis kvietė „misijos vienybei“, atveriant širdį Šventajai Dvasiai, nešti Jėzų į savo miestų ir kultūrų sielą. O tam, kad tikėjimas nebūtų siejamas su nuoboduliu, Pranciškus skatino visus krikščionis stengtis sugrįžti prie šaltinio ir susigrąžinti Evangelijos šviežumą, atrasti naujų būdų, atverti naujus kūrybiškumo kelius, per skirtingas išraiškos formas. Kalbėti šiuolaikiniam pasauliui kitais ženklais ir naujais žodžiais.

Gerbiami broliai ir seserys, Evangelijos muzika ir toliau tegul skamba mūsų viduryje. Tegul Jo muzika niekada nenustos skatinusi mūsų širdis svajoti, o akis kontempliuoti tą gyvenimą, į kurį mus pašaukė Viešpats, kad visi iš mūsų gyventume pilnatvės gyvenimą. Būkime Jo mokiniais pasaulyje, kuriame mes esame pašaukti gyventi – baigė kalbėti popiežius.

Pasibaigus pamaldoms, ir skirstantis svečiams, mūsų grupė giedojo lietuviškas giesme katedros centre, plevenome trispalvėmis vėliavėlėmis ir džiūgavome širdyje, kad žinia sutapo su mūsų misija.

Po šito iš kart vykome į Šv. Luko namus – dienos adaptacijos centrą, kuriuos įsteigė menininkas ir sielovadininkas Martinš, baigęs Latvijos dailės akademiją ir teologijos studijas. Vaikščiojome po beatsikuriančias patalpas, kuriose jau įkurtos meistro dirbtuvės darbui su medžiu, ir greitu metu atsiras sielovados kavinė, koplyčia. Centro lankytojai mokosi drožti, dalyvauja sielovados susitikimuose. Būdami čia labai norėjome melstis ir laiminti pradėtą darbą, kad viskas toliau klostytųsi pagal Dievo sumanymus ir tarnautų gyvenimo prasmės ieškantiems žmonėms. Viešpats davė prisiliesti prie kūrybingos pradžios.

Po to išskubėjome į reabilitacijos centrą „Betliejaus gailestingumo namai“, kuriuose kartu su reabilitacijos namų auklėtiniais pietavome jų pagamintą maistą, džiugiai bendravome. Po pietų surengėme bendrą tarnavimą. Šioje tarnystėje skambėjo tikra „Evangelijos muzika“. Visi atvykusieji papildėme vieni kitus, įvairiomis dovanomis: savo kūrybos giesmėmis, dainuojamais tekstais, eilėraščiais, liudijimais, maldomis ir palaiminimais. Visa užbaigėme dvasiniu šlovinimo šokiu. Ten visi susiliejome į viena – nebeliko nei konfesinių skirtumų, nei svečių, nei namiškių, nei savų, nei svetimų – visi buvome viena Jėzuje – vienas Ganytojas, viena Kristaus tauta. Reabilitacijos vadovė, lietuvių kilmės latvė, Dana buvo sujaudinta patarnavimo ir nusprendė su gailestingumo namų auklėtiniais lankytis Šiaulių ekumeninėse veiklose bei tęsti užsimezgusią draugystę. Ji sakė: „Jus man siuntė Dievas šiame laike, mums taip reikia šios Dvasios gaivos, kuria jus dalinatės“. Atsisveikinę ir apsikeitę dovanomis, sugužėjome į autobusą.

Važiavome namo pilni džiugesio, kad maloningas Dievas laimina ekumeninį dvasingumą ne tik bendrystėje, bet dar labiau tarnystėje. Kelyje atgal kiekvienas kažkuo pasidalinome – savo įspūdžiais, mintimis, giesmėmis, ar malda – tuo, kuo jam arba jai ši kelionė buvo ypatinga, nauja, prasminga. Dar labiau jautėmės sujungti, pažinę ir išgirdę vienas kitą. Jautėme ne tik šiltą ekumeninio vėjelio dvelksmą, kuris pučia nuo Sekminių, į mūsų širdys, bet ir Jėzaus artumą.

O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant žodį lydinčiais stebuklais. Amen. (Lk 16, 20)

Fotogalerija

Nuotraukos Gintauto Tumulio ir kt.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.