Sveiki.
Labai prašau patarkite, ką man daryti: esu tikinti jau kokius 5 metus, o bažnyčią lankau jau nuo gimimo.
Neseniai priėmiau krikštą ir atrodo, kad noras būti su Dievu turėtų augti, noras skaityti Bibliją, lankyti bažnyčią taip pat… bet man to nėra, kaip tik vis mažėja, noriu užsisklęsti savame kiaute, su nė kuo nebendrauti… kaip man atrasti tą džiaugsmą, norą dar labiau pažinti Dievą?
Ačiū Jums labai!
Agnė
**********
Miela Agne,
džiaugiuosi, kad nesi abejinga savo dvasinei padėčiai. Tavo susirūpinime girdžiu šiek tiek nusivylimo. Greičiausiai tikėjaisi, kad po vandens krikšto – savo sąmoningo apsisprendimo sekti Kristumi, kurį palydėjo pozityvios emocijos, bus paprasčiau ir lengviau tikėti Dievu, labiau norėsis melstis ir skaityti Šv. Raštą. O įvyko atvirkščiai. Taip nutinka mums, žmonėms, dėl polinkio į idealizmą mūsų tikėjimo jaunystėje.
Manau, jog šiuo atveju svarbu pamatyti, kad krikščionys sąmoningoje ir visą gyvenimą trunkančioje tikėjimo kelionėje į amžinuosius namus išgyvena įvairius laikotarpius: tikėjimo „dieną” keičia „naktis”, o „naktį” – vėl „diena”. Kai yra „diena” – tai anot, teologo Van Gemereno – orientacijos laikas, tuomet aiškiai matome, kuo tikime, kur einame, ką renkamės – tada tarsi regime Viešpaties veidą. „Nakties” laikotarpiu, priešingai, prarandame orientaciją, pasimetame, atrodo, jog Dievas atitolo, pasijaučiame apleisti, vengiame bendravimo, norime užsisklęsti, linkstame apleisti Šv. Raštą, maldą ir bažnyčią. „Naktis” gali užklupti netikėtai dėl įvairių priežasčių: išorinių ir vidinių. Išorinės – tai įvairūs gyvenimo ir tikėjimo išbandymai, kurie tobulina tikinčiųjų charakterį (Jok 1, 2-4; 1 Pet 4, 1-2). Vidinės priežastys gali būti psichologinės ir teologinės. Pirmuoju atveju sutrinkame, jei pasiduodame stipriems emociniams svyravimas, pradžioje kažkuo labai džiaugiamės, po to tiek pat stipriai nusiviliame – pakylame ir krentame. Kitu atveju mus užklumpa teologinės dilemos, kai esame kviečiami giliau pažinti Viešpatį, naujai pervertinti tikėjimo tiesas. Deja, kartais viskas gali susidėti į vieną vietą. Klasikinis biblinis išorinio ir vidinio sukrėtimo pavyzdys – teisusis Jobas. Jį spaudė tiek išoriniai išbandymai – artimųjų netektis, turto praradimas, kūno negalia, tiek jausmų audra ir sunkūs teologiniai klausimai „kodėl”. Tačiau Jobas nerimo, ieškojo paaiškinimo toje situacijoje ir Viešpats nepaliko jo. Dievas prabilo Jobo „naktyje ir audroje”. Tuomet sielą užpildė ramybė, įvyko ne tik gyvenimo, bet ir tikėjimo pervertinimas. „Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave” (Job 42, 5).
Taigi Bibliją skaityti ir melstis krikščionis turėtų pradėti ten, kur jis yra, nepriklausomai, ką jaučia vienu ar kitu laikotarpiu. Ar būtų apsunkęs, nusivylęs ir pasimetęs, ar visiškai nieko nejaustų. Tiesiog, kaip sakė Mažvydas, imkime ir skaitykime bei skaitydami permąstykime. Viešpats žino, kaip prabilti kiekvienam per savo Žodį. Linkiu sotaus ganymosi Šv. Rašto ganykloje ir Jo bažnyčioje!
Geros kloties.
Pastorė Anželika Krikštaponienė
0 Comments