Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Gailestingumo keliu

2014 8 balandžio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Gailestingumo keliu

lietusDievo gailestingumo suvokimas bažnyčioje

Šiandien norėčiau kalbėti apie Dievo gailestingumą ir jo vietą krikščionio bei bažnyčios gyvenime.

Šio straipsnio tikslas yra mums, kaip Dievo žmonėms, mokytis visiškai pasitikėti Tėvo gerumu, geranoriškumu ir gailestingumu.

Dievo gailestingumo suvokimas yra vienas iš pamatinių krikščionio gyvenime. Nes pačios krikščionybės lopšys ir ištaka – pražuvusių žmonių Dievo pasigailėjimas. Mes tapome krikščionimis dėl apreikšto Dievo gailestingumo mums. Bažnyčia, nesuprantanti dangiškojo Tėvo gailestingumo, tampa “Kaino religija”, kuri grindžiama savo teisumo darbais ir išteisinimo bei Dievo atleidimo ieško savo pačių aukose bei savo darbuose. Be to, stato savo įtvirtinimo miestus. Kaip ir Kainas, supratęs, kad prarado Dievo palankumą, pastatė pirmąjį miestą žemėje. Nors Viešpats buvo pažadėjęs dangišką apsaugą, tas miestas tapo Kainui ir jo šeimai tvirtove bei apsauga. Jis ieškojo saugumo už Dievo gerumo ribų ir nepasitikėjo Visagalio gailestingumu. Teisingasis Teisėjas vis dar rodė savo gailestingumą po to, kai jis praliejo savo brolio kraują ir palietė nekaltą gyvybę.

“…Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nežudytų.
Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje…
…Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu – Henochas” (Pr 4, 15,16,17).

Akivaizdu, kad Kaino gyvenimą nuolatos lydėjo jo paties pastangos būti teisiu, saugiu ir pačiam sukurti savo gerovę. Net savo įtvirtinimą pavadina pirmagimio, kuris simbolizuoja jaunystės jėgą, vardu. Tokiu būdu dar kartą patvirtindamas, kad jis remiasi tik savimi ir savo jėga.

Bet ne taip buvo su pirmąja apaštališka bažnyčia. Tikintieji giliai suvokė ir pasitikėjo Dievo gailestingumu. Jie suprato, kad viskas laikosi iš Dievo gailestingumo, todėl išdidumo jėga, kuri grindžiasi savo teisumu, buvo netoleruotina Kristaus bažnyčioje.

Štai keletą minčių, išreiškiančių, apaštalų ir pirmųjų krikščionių tikėjimo nuostatas:“Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo” (Jok 5,11).

Pirmoje bažnyčioje vyravo šiek tiek kitoks supratimas apie palaiminimus negu modernioje visuomenėje ir netgi bažnyčioje dažnu atveju. Jie laikė palaimintais tuos dvasios brolius ir seseris, kurie buvo kažką sunkaus ištvėrę. Tokiais tarnais pasitikėjo bažnyčia, nes jie buvo išbandyti ir įgijo tuose sunkumuose dieviškų savybių (Jok 5,11). Kaip antai – ištvermę ir Dievo gailestingumą. Būtent tose situacijose jie galėjo kaip niekad aiškiau pamatyti Dievo pasigailėjimą ir užuojautą. Jie, prarasdami save, įgydavo dievišką vertę. Bažnyčia suvokė, kad Dievo užuojauta yra visur, o tie, kurie ištveria, suvokia ją betarpiškai ir ne vien iš žodžių.

Gailestingumas skatina…

Apaštalas Paulius taip pat moko ir ragina visiškai pasitikėti Dievo gailestingumu.
“Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau tau savo jėgą ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”. Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.  Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?” Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?” (Rom 9,15-20).

Apaštalas anuliuoja žmogiškas pastangas amžinybės siekiuose, Dievo planuose ir Jo duotame likime. Jis nedviprasmiškai teigia, kad viskas priklauso nuo Dievo gailestingumo. Jei kas stovi, tai – iš gailestingumo, jei kas krenta tai – pagal Jo valią. Ir kas gali su Juo, kuriam priklauso laikai ir amžiai, likimai ir  pasirinkimai, teistis bei likti visiškai teisiu Dievo akyse? Kas išdrįs bylinėtis su Dievu ir apkaltins Jį neteisingumu? Kas perprato Jo gailestingumą, kad Jam nurodytų, kas geriau?

“Aš sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams suteiktus pažadus ir kad pagonys šlovintų Dievą už Jo gailestingumą, kaip parašyta: “Todėl išpažinsiu Tave tarp pagonių, Tavo vardui giedosiu” (Rom 15, 8-12).

Apaštalas aiškiai teigia, kad žydai patyrė Dievo tiesą ir tai, kas jiems buvo pažadėta, o pagonims buvo apreikšta ne kas kita, kaip Dievo gailestingumas. Tas Dievo gailestingumas buvo išpranašautas jau Senajame Testamente.  Tad mes absoliučiai niekuo nenusipelnėme ir neišsiskyrėme, bet visiškai priklausome nuo Dievo geranoriškumo. Jis amžių pilnatvėje panoro parodyti Savo gailestingumą mums ir jį parodė.

Mums svarbu mokytis visur įžvelgti ir pasitikėti gailestingumo malone. Taip elgėsi ir pirmoji bažnyčia. Jie stiprėjo ne savo jėga, bet Viešpaties.


Savo gyvenime pastebėjau, kad kuo daugiau imu suprasti Viešpaties gerumą, tuo labiau keičiasi širdis. Geri vidiniai procesai pradeda vykti.

  • Dievo gailestingumo suvokimas skatina Jį gerbti ir bijoti. O tai yra išminties, kuri paslėpta nuo žmogaus, pradžia.
  • Dievo gailestingumo suvokimas skatina atgailauti. Jo pasigailėjimą matome kasdien, nes visi prasižengiame ir esame silpni nenusidėti. Bet Jo pasigailėjimas skatina gailėtis dėl to, kas įvyko, ir širdis minkštėja.
  • Dievo gailestingumo suvokimas skatina nusižeminti, nukenksmina kūno jėgą ir aistras mumyse.  Kai žinau, kad viskas priklauso ne nuo manęs, bet nuo Dievo, neturiu kuo didžiuotis. Juk ne mano darbai visa išlaiko ir pakeičia gyvenimo eigą, bet Dievas įkvepia darbus ir Juos palaiko iš Savo malonės.



Koks yra Dievo gailestingumas?

Niekas negali nustatyti Dievo gailestingumo ribų. Kas pasakys: “Tai – gailestingumas, o tai  – ne”? Dažnai mes vertiname Dievo gailestingumą iš savo pozicijų, todėl, tai yra labai sieliška. Mums atrodo, kad gailestinga ten, kur neskauda, nespaudžia, nėra ašarų. Taip yra todėl, kad mes mažai pažįstame tiesą, teisingumą ir Dievą. Mus labai dažnai veikia helenistinė kultūra. Graikai tikėjo į dievus ir deives, elfus, faunus ir dievaites, kurie gyvena nuolatiniuose malonumuose: pokyliai, vynas liejasi, deivės ant sūpuoklių supasi, meilės scenos ir nevaržoma erotika. Todėl helenizmo ir pagonybės įtakoje Dievo gailestingumas mums atrodo kaip nesibaigiantys malonumai.

Dievo gailestingumas kaip ir mūsų Dievas nėra aprėpiamas ir išsemiamas.

Vieniems gailestingumas yra džiaugsmas, kitiems – ašaros, kurios veda atgailos keliu. Bet juk paties Dievo yra palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Vieniems gailestingumas –  pažado išsipildymas, kitiems – dykuma. Juk tai – paties Dievo kuliamoji, kurioje paliekami pelai. Vieniems Jo gailestingumas yra mirtis, o kitam – gyvenimas, nes mes nežinome, kas geriau – mirtis ar gyvenimas. Tai, kas mums atrodo baisu, Jam gera ir teisinga. Dieve nėra blogio, nes Jis yra šviesa, o kas atrodo bloga mūsų akyse, labai dažnai būna gera Dievo akyse, nes Jis veda mus į amžinuosius namus.

Jo gailestingumas aukščiau žmogaus minčių kaip dangus aukščiau žemės. Belieka į ką bepažiūrėtum, matyti Jo gailestingumą. Tai yra Biblijinis požiūris. Būtent taip mato Dievo gailestingumą psalmių autorius 136 Psalmėje, kuri patvirtina Jo gerumo  ir pasigailėjimo apraiškas visur.

Ps 136 – himnas Dievo gailestingumui.  

Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Dėkokite dievų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Dėkokite viešpačių Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris vienas daro didelius stebuklus, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris išmintingai dangų sukūrė, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris viršum vandenų ištiesė žemę, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris dideles šviesas sukūrė, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Saulę sukūrė, kad viešpatautų dienai, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Mėnulį ir žvaigždes, kad viešpatautų nakčiai, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris pirmagimius Egipte ištiko, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Ir išvedė iš ten Izraelį, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Ištiesta galinga ranka ir tvirta dešine savo, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris perskyrė Raudonąją jūrą, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Pervedė per ją Izraelį, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Faraoną ir jo kariuomenę Raudonojoje jūroje pražudė, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris savo tautą per dykumą vedė, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris stiprius karalius nugalėjo, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris garsius karalius nužudė, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Sihoną, amoritų karalių, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Ir Ogą, Bašano karalių, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Ir jų žemę Izraeliui paveldėti davė, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Savajam tarnui Izraeliui valdyti leido, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris atsiminė mus mūsų pažeminime, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Iš priešų mus išvadavo, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Kuris maitina visa, kas gyva, nes Jo gailestingumas amžinas. 
Dėkokite dangaus Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai