Dievas yra meilė

Valentino dienaValentino diena mums primena, kokia yra neapsakomai svarbi meilė žmogaus gyvenime. Šią išskirtą Meilės dieną norime parodyti geriausius jausmus savo artimiesiems: mylimiesiems, šeimos nariams, draugams… Mes visi norime mylėti ir būti mylimais… Mūsų širdis ir prigimtis ilgisi bei ieško Meilės. Intuityviai žinome, kad Meilė gydo žaizdas, atkuria žmogaus vertę ir orumą, išskleidžia kūrybingumo sparnus… daro mūsų aplinką malonesnę ir jaukesnę gyventi, darbuotis ir kurti. Kiekvienas, kas jai atsiveria, pamato gyvenimą kitoje šviesoje… Kristaus apaštalai buvo patyrę, kad Dievas yra meilė, o kas myli yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą (1 Jn 4, 7 – 8).

Žmogaus gyvenime yra trys svarbiausi meilės subjektai – Dievo meilė, artimo meilė, meilė ir gailestingumas sau. Šis požiūris kyla iš senos judėjiškos – krikščioniškos tradicijos, kuri darė ilgaamžę įtaką Vakarų kultūrai. Šiandien drįstu pastebėti, kad sekuliari kultūra nepažįsta Dievo meilės, bet stengiasi puoselėti humanišką artimo meilę ir ieškoti teisingą, jautrų santykį į save. Tuo tarpu krikščioniška kultūra, puoselėdama Dievo ir artimo meilę, neretai prasilenkia su teisingu santykiu į save,.. o tada, neabejotinai, nukenčia žmogaus savivertė. Religingo žmogaus gyvenime per dažnai prasimuša savęs menkinimo, kaltinimo ir niekinimo nuostata, kuri nesisieja su Dievo santykiu į žmogų, kuris sukurtas pagal Jo atvaizdą ir pavidalą.

Manau, kad jausdami vieną ar kitą meilės stoką, vidinį trūkumą, galime mokytis vieni iš kitų teisingai mylėti. Humanistai gali atrasti giliausią sielos meilę – tikėjimą Dievu, kuris myli, o tikintieji, vengdami religinio fundamentalizmo, turėtų nepamiršti humaniškumo ir gero požiūrio į save.

Juliana iš Norwichio (Julijona iš Norvičio,1342-1416 m.) XIV – XV a. mistikė naujai suskamba mūsų amžiuje, kuris itin ilgisi Meilės. Ji savo knygoje „Dievo meilės apreiškimai“ skleidė optimistišką, pagrįstą meile ir tikėjimu, žinią, jog esame visi Dievo mylimi.

Juliana bene viena iš pirmųjų krikščionybės istorijoje palygino dievišką Meilę su motinos meile. Tai vienas svarbiausių jos mistinės teologijos pranešimų žmonijai. Ji neabejojo, jog Dievo malonė, rūpestis ir meilė žmogui yra tokie dideli, kad mums, žemės piligrimams, tai primena motinos meilumą savo vaikams.

Šiandien dauguma pripažįsta neišdildomą Julianos indėlį į krikščioniškojo dvasingumo istoriją. Ji aiškiai suprato, jog pagrindinė dvasinio gyvenimo žinia: Dievas yra meilė. Tik tada, kai mes visiškai atsiduodame šiai meilei, surandame tikrą ramybę ir džiaugsmą, kurį galime perduoti sau ir kitiems.

Mylėkime ir būkime mylimi!

***

Mūsų gerumo Dieve, duok man Save; Tavęs man pakanka, ir niekas kitas, ko dar galėčiau prašyti, neužpildys ir nepakeis Tavęs. Ir jei aš prašysiu kažko mažesnio nei Tu, man visada trūks kažko, nes tik Tavyje turiu viską.

Tada aš pamačiau ir įsitikinau, kad Dievas, prieš sukurdamas mus, mylėjo mus, ir Jo meilė niekada nesibaigia, niekada neišsenka. Šitoje meilėje Jis padarė visus savo darbus, ir šitoje meilėje Jis viską orientavo į mūsų gera, šitoje meilėje mūsų gyvenimas yra amžinas.

Taigi logiška, kad Dievas, būdamas mūsų Tėvas, būtų ir mūsų Motina. Mūsų Tėvas nori, mūsų Motina veikia, ir mūsų geras Viešpats patvirtina Šventąja Dvasia; todėl išmintis mums pataria mylėti savo Dievą, per kurį turime savo būtį, gerbdami dėkokime Jam, kad Jis mus sukūrė ir garbingai melskimės Dievui, kaip motinai, kad gautume gailestingumą ir užuojautą.

Sukūrime mes prasidėjome, bet meilė, kuri buvo Jame nuo pat sukūrimo pradžios, yra ir mūsų esminė būtis. Mūsų būtis meilėje.

Visa tai mes matysime Dievuje amžinai.

Juliana iš Norwichio (Julijona iš Norvičio,1342-1416 m.) – “Dieviškosios meilės apreiškimai”

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.