„Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu?“ Ps 139, 7

Visa, kas mus supa, byloja apie Dievo buvimą ir Jo artumą. Negalime pasislėpti nuo savo Kūrėjo, negalime pabėgti nuo savo Tėvo akių. Net tada, kai gyvename Jo nepatirdami, nejausdami, kad Jis yra arti ir nematydami Jo,.. Dievas yra šalia, nes Jis yra visur.

Tik dažnai, mes, žmonės, nemokame ir nesuprantame, kaip, susidūrus su Dievu, galime bendrauti ar atsiliepti į Jo pakvietimą. Antai, kai patiriame pavojuje ramybę, sunkumuose – paguodą, sukrėtime – ne baimę, bet vidinę pusiausvyrą ir neapsakomą gerumą, drąsą – tai patys tikriausi Dievo teikiami išgyvenimai mums. Dažnai tokios būsenos nevadiname Dievu. Kažkaip kitaip bandome tai paaiškinti… Gal krizinės situacijos persilaužimu ar ramybės patyrimu po ištikto šoko…

Tačiau tai yra Jis, kurio net sukrečiančių gyvenimo situacijų tamsa neužgožia bei nuodėmės juodumas neišgąsdina. Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten. Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną (Ps 139,8,12). Tiesa, kartais jaučiamės kaip „danguje“, o kartais – kaip „pragare“. Bet Jam pragaras nėra per baisus ir per tamsus, kad Jis negalėtų mūsų surasti ten. Jis nepuola moralizuoti „sunkiai sergančio“ žmogaus. Jis supranta kritusios prigimties negalią. Todėl ateina, kad mums padėtų.

Dievas nesmerkia tada, kai desperatiškai ieškoma išeities, nors pačių kaltė gali būti didelė. Jis nesmukdo ir nemenkina palūžusio viduje žmogaus, nors pastarasis pats būtų neteisingai pasielgęs, ar pasirinkęs. Jis nemoralizuoja kritusio, kai nusidėjėlis, jaučia savo bejėgiškumą. Dievas pasilenkia prie suklupusio, ištiesia pagalbos ranką sudužusiai, įvairiausių gyvenimo sukrėtimų išvargintai širdžiai. Staiga mes pradedame jausti, kad Kažkas, didesnis už bet kurį žmogų, neaprėpiamoje visatoje mus myli, priima, supranta mūsų būseną ir laukia mūsų. Tai Dievo asmens patyrimas… Jis atgręžė Savo veidą ir pažvelgė į mus. Dievas šypsosi mums…