Ps 119, 111, 162 „Pamokymai Tavo yra mano paveldėtas turtas, jie mano širdies džiaugsmas. Tavo žodžiu džiaugiuosi, kaip didelį lobį suradęs.“

Paveldą dažnai mes siejame su materialiu turtu, kai mūsų tėvai ir tėvų tėvai per savo gyvenimą sukaupia medžiagines vertybes, kuriomis palikuonys gali teisėtai naudotis. Tačiau yra ir dvasinis paveldas, kurį paliko mums dvasiniai tikėjimo tėvai Šventajame Rašte.

Kiekviena žmonių karta turėjo dievotų žemės gyventojų, pažinusių ir savo gyvenimu atvėrusių tam tikras Dievo tiesas. Abraomas buvo širdies tikėjimo saugotojas. Mozei buvo patikėtas Dievo Įstatymas, kurio nuostatus privalėjo mokyti Izraelio tautą. Jozuė gavo tikėjimo drąsą. Dovydas pažino sudužusios širdies slėpinius. Saliamonas apreiškė Dievo išmintį. Kristus atvėrė Dievo pilnatvę meilėje ir gailestingume. Visi Viešpaties žmonės buvo tam tikrų Dievo slėpinių sergėtojai ir apreiškė kažkurią tai Dievo vertybę, Jo lobyno dalį.

Tačiau visame šiame brangakmenių vėrinyje, brangiausias perlas ir didžiausias lobis yra Kristus. Jis, Jo gyvenimas, Jo mokymas, Jo auka ir prisikėlimas vienareikšmiai yra brangiausias ir neprilygstamas jokiam kitam dvasinis paveldas, kuris keičia gyvenimą ir pradžiugina širdį amžiams. Gavus žemiškąjį paveldą, džiaugiamės laikinai. Bet turėdami Dievo Sūnų, įgyjame amžiną džiaugsmą, kuris niekada nesibaigs. „Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą” (Mato 13, 44).