„Į Tave krypsta visų akys, savo metu visiems duodi maisto.“ (Ps 145, 15)

Želmuo kelia galvą į viršų. Gėlės žiedas gręžiasi į dangišką šviesą. Paukščius vilioja žydrosios platybės. Vandens telkiniai atspindi dangaus vaizdus kaip veidrodyje. Vaikai kelia rankas į viršų, prašydami pakylėti juos aukščiau. Medžių šakos krypsta aukštyn, tarytum prašytų dangiško lietaus palaimos. Kalnai stūksodami, remia dangaus žydrynę, o kartais skrodžia debesis.

Daug kas mūsų aplinkoje ir kūrinijoje rodo į dangų, lyg švelniai primindami apie Tą, kurio sostas danguje, o žemė, lyg pakojis. Apie Tą, iš kurio ateina visa ir, kuriam lenkiasi žemė bei dangus. Visų matomos ir nematomos, apčiuopiamos ir neapčiuopiamos, vidinės ir išorinės akys krypsta į Dievą.

Jis yra mūsų Maitintojas ir švelniai glaudžiantis Guodėjas, kai būna sunku. Mažas kūdikėlis tiesia rankutes prie mamos, žvalgosi ir lūpomis ieško švelnios ir, šiltai glaudžiančios maitintojos, krūtinės. Tas vaizdas mumyse sužadina pačius tauriausius jausmus, nes kažkur gilumoje, pamąstome, kad ir mes tokie buvome, netgi slapta tebesijaučiame kaip tie kūdikiai, kurie norėtų priglausti galvą, apsunkusią nuo rūpesčių ir nesuskaičiuojamų minčių, prie stipresniojo krūtinės. Vidus žmogaus neapgauna. Jis paliudija žmogui, kad ir kaip subrendusiam, jog kažkuria dalimi jis tebepasilieka vaiku, kuriam visada reikės Tėvo. Jei kūdikystėje labiau mama asocijuojasi su maitintoja, tai paauglystėje, jaunystėje išryškėja tėvas, kaip šeimos maitintojas. Tačiau, kai žemiškieji tėvai mus apleidžia, vis dar pasilieka Dangiškasis Maitintojas, kuris niekada neapleis.

Visada žvelkime į Jį, iš kurio rankų ateina mums palaima…
Tėve, į tave kyla mūsų žvilgsniai.
Kasdieninės duonos duok mums šiandien…