Ps 119, 68 „Tu esi geras ir darai gera…“

Karalius Dovydas, nepaisant visų savo gyvenime patirtų sunkumų ir skriaudų, mato Dievo gerumą. Kas praregėjo Dievui, neabejoja, kad Jis yra geras ir Jo visi darbai yra geri.

Žmonės yra linkę savo nedorus darbus ir sprendimus, ar nuodėmingo gyvenimo pasekmes, priskirti Dievo rūstybei ir žiaurumui. Bet kodėl to nepriskyrus sau?.. Juk iš nedoros širdies išeina viskas, kas bloga – karai, kivirčai, nesutarimai, nesantaika, pavydas, godumas, geiduliai, ištvirkimas ir visos blogybės, su kuriomis susiduriame žmonių pasaulyje. Kodėl dėl viso šito turėtume kaltinti Dievą ir skubame nuspręsti, kad Jis nėra geras, dėl to, jog daug blogų dalykų vyksta žemėje?

Kadangi žmonės nepažįsta savo Kūrėjo ir Jo nenykstančią šlovę, gerumą išmainė į nykstančią žmonių šlovę, tai Dievas leido žmogui atsiduoti savo širdies neskaistumui ir paliko mus savo gėdingų aistrų valiai. Bet vieną dieną toks suvargusių ir piktų žmonių gyvenimas apkarsta ir mes pradedame ieškoti išeities. Tuomet Dievo malonė prisiartina per mūsų gelbėtoją Jėzų Kristų. Tada išvystame, kokie patys esame blogi, ir koks geras yra Dievas, kuris nesielgia piktai su mumis pagal mūsų nusikaltimus ir mirtį nešančias nuodėmes. „Tu esi geras ir darai gera”.