Didysis Velykų ketvirtadienis. Paskutinioji Vakarienė – Kristus – Naujosios sandoros ir meilės tarnystės Viešpats

Pascha (Pesach – praėjimas) – pati didžiausia žydų šventė. Žydai švenčia išėjimo iš Egipto vergystės atminties šventę, kai Dievas Savo rankos galia ir stebuklais išvedė Izraelį į laisvę.

Aštuonias dienas prieš Paschą žydai nevalgo duonos, kuriame būtų raugas, tik macas ( hbr. macah) – neraugintos tešlos duoną. Ketvirtadienį pradedama šeimos šventė Paschos vakariene, kuri primena paskutiniąją vakarienę prieš išėjimą. Ant stalo paruošta nerauginta duona priminė apie skubotą išėjimą, karčiosios žolelės, simbolizavo protėvių patirtą skausmą Egipto vergovėje. Keptas avinėlis priminė nekalto avinėlio kraują, kuriuo buvo pateptos žydų namų staktos, ir mirties angelas praėjo pro žydų šeimas nepalietęs jų pirmagimių. Raudonas vynas, kalbėjo apie patirtą laisvės džiaugsmą.

Visi šie simboliai buvo ir ant Kristaus stalo Paschos ketvirtadienį ir tapo reikšmingi Paskutiniosios Vakarienės ir Naujosios Sandoros ženklais.

Mokiniai ketvirtadienio dieną, kaip prašė Jėzus, paruošė Paschos stalą aukštutiniame kambaryje. Atėjus vakarui, Jėzus apsijuosė strėnas tarno rankšluosčiu ir ėmė plauti mokinių kojas, palikdamas savo mokiniams meilės tarnystės pavyzdį. Pirmoji Paschos naktis buvo vadinama SederTarnavimu. Tad Viešpats Jėzus paskutinįjį kartą patvirtina mokiniams, kad Jis atėjo ne viešpatauti, bet tarnauti ir savo gyvybę už draugus, bičiulius, mokinius ir kiekvieną žmogų laisva valia atiduoti. Jo kelias – tai meilės tarnystės kelias. Kiekvienas, kas pradeda sekti Kristumi ir tampa Jo mokiniu, eina ne viešpatavimo, grubaus dominavimo, ar kieto valdymo keliu, bet tarnaujančios meilės taku. Krikščionybė – tai meilės tikėjimas, nes Jėzus paskutiniosios vakarienės metu paliko Naują ir vienintelį įsakymą – mylėti, kaip Jis mylėjo, ir kojas mokiniams nuplovė (Jn 13).

Paschos vakarienės metus Viešpats Jėzus kalba kažką sukrečiančio, o po to – naujo… neįprasto…
Pirma, Jis tarė visus mokinius supurčiusius žodžius: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos”. Jie labai nuliūdo ir visi ėmė klausinėti Jo: “Nejaugi aš, Viešpatie?” Kai Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi, aš?” Jis atsakė: “Tu pasakei”. (Mt 26, 21-25). Judas jau buvo nusprendęs Jį slapta išduoti aukštiesiems kunigams ir Jėzus tai žinojo. Išdavystės silpnybė gyvena kiekviename žmoguje, ji nuolat mums alsuoja į nugarą, kai mąstome tik apie savo naudą ir prarandame aukštesnius idealus. Išdavystės pasikartoja draugų, bendražygių, kaimynų ir tautų istorijose. “30 sidabrinių” motyvas gali skambčioti bet kurios žmonių grupės kontekste…

Vėliau prie įprastinių laiminimo žodžių, kurie skambėjo Paschos vakarienės metu, Jėzus paėmė duoną ir laužydamas ištarė naujus, gana sunkius, bet dvasinę gyvybę teikiančius žodžius: “Imkite ir valgykite, tai Mano kūnas”. Po to paėmė taurę, padėkojęs ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti”. Šis Kristaus veiksmas ir žodžiai yra Paskutiniosios Vakarienės kulminacija – per Savo mirtį, Savo aukoje, Savo kraujuje Jėzus sudarys Naująją Sandorą vietoj senosios su Dievu, Tėvu. Kiekvienas, kas tikės Kristaus atperkama auka taps Naujos Sandoros sūnumi ir dukterimi, Jėzaus mokiniais ir tarnais. Kiek vėliau Naujosios Sandoros dalyviai imti vadinti krikščionimis.

Paskutinioji Jėzaus Vakarienė su mokiniais mums aiškiai parodo, kad Kristaus mokinių ir krikščioniškosios civilizacijos jėga – meilės ir gailestingumo tarnystė, Agapė (gr.kl.) – nesavanaudiška meilė ir Caritas (lot.kl.) – gailestingoji meilė. Naujoji Sandora buvo įsteigta Dievo, kuris aukojasi dėl žmogaus, meilės pagrindu.
Mylintys krikščionys yra gyvi Naujos Sandoros ženklai ir Kristaus liudytojai!

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.