Kas esi, mano Dieve? Kas gi kitas, klausiu, jei ne Viešpats Dievas? Nes “Kas yra Viešpats be Viešpaties? Arba, kas yra Dievas be mūsų Dievo?” (Ps 17, 32).

Tu Aukščiausias, Geriausias, Galingasis, Visų Galingiausias! Gailestingiausias ir Teisingiausias! Labiausiai pasislėpęs ir visur Esantysis. Gražiausias ir Stipriausias! Patvarusis, Nesuprantamasis ir  Nesikeičiantysis, bet viską keičiąs, niekad naujas, niekad senas, bet viską darąs naują. Visados veikiąs ir visados esąs ramybėje. Renki nebūdamas to reikalingas. Neši, pripildai, paremi, kuri ir maitini, užbaigi, ieškai, nors tau nieko nestinga. Myli be aistros. Atsidavęs darbui, bet be rūpesčio. Turi gailestį be skausmo, rūstiniesi, bet ramus. Keiti savo veikalus, bet ne nutarimus. Imi į Save, ką randi, to neprarasdamas. Niekados nieko nebūdamas reikalingas, džiaugiesi laimėjimais. Kas Tau duoda, tam esi “skolingas”; tačiau nėra nė vieno, kurio viskas Tau nepriklausytų. Bet ką sako visi šitie žodžiai, kuriuos aš pavartojau, ką sako jie apie Tave, kas gali Tave nupasakoti ir apsakyti, mano Gyvenime, mano šventasis Džiaugsme!?
(“Išpažinimai”, I, 3-1,4)

Aurelijus Augustinas (354 – 430) – Hipono vyskupas, vienas įtakingiausių Bažnyčios teologų, filosofų ir tikėjimo skleidėjų. Jį ir jo raštus aukštai vertina katalikų, ortodoksų ir evangelikų bažnyčios. Augustinas buvo pradininku hermeneutikos, homiletikos ir katachetikos. Reformacijos tėvai rėmėsi Augustino stipriai pabrėžiamu žmogaus prigimties sugedimo, Dievo malonės viršenybės ir išankstinio Apvaizdos veikimo mokymu.