Aš kalbėsiu apie Tavo didingumo šlovingą spindesį ir Tavo stebuklingus darbus. (Ps 145, 5)

Antrasis Izraelio karalius Dovydas buvo giliai dvasingu žmogumi nuo pat savo jaunystės. Dar ganydamas tėvo avis, kūrė Dievui psalmes ir kontempliavo Jo kūrinijos darbus. Tapęs karaliumi, patyrė daug pavojų, klupo, vėl kėlėsi ir visą laiką pasitikėjo Viešpačiu, kuris arti. Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, kurie Jo šaukiasi tiesoje (Ps 145, 18). Psalmė 145 vadinama Dovydo gyriaus psalme.

Psalmistas nusprendė kalbėti apie Dievo didybę ir netylėti. Jis prisimena Dievo gailestingumą ir gerumą, kuris buvo daugel kartų parodytas jo gyvenime. Pasakytos mintys apreiškia patyrimus, išgyvenimus ir atskleidžia vidinį kalbančiojo pasaulį, jo matymą. Dovydas mato Dievo veikimą savo gyvenime: Kasdien laiminsiu Tave ir girsiu Tavo vardą per amžius (2 eil.). Kai bandau pasakyti tai, ką jaučiu, pati geriau pamatau Dievo išgyventą didingumo spindesį bei Jo stebuklingus darbus. Kartais kol nepasakome ir neišreiškiame savo minčių žodžiais, tartum praplaukiame pro jas jų neįsisąmonindami, ir neskirdami jokio ypatingo dėmesio tam, kas įvyko. Taip Dievo stebuklai lieka nuošaly, o mes jaučiamės nieko ypatingo nepatyrę.

Jei tikinčiojo paklausčiau, ar šiandieną nuo pat ryto jis patyrė Dievo šlovę? Pastarasis gan greitai pasakytų, kad nieko ypatingo nebuvo, vyko kasdieniška rutina. Bet jei paprašyčiau geriau pagalvoti ir neskubėti atsakyti, tuomet esu įsitikinusi, kad toje pačioje nūdieniškoje situacijoje jis pamatys Dievo didingumo šlovingą spindesį. O jo žodžiai, be abejo, padrąsintų, įkvėptų ar kažko pamokytų ne tik jį patį, bet ir kitus. Iš kitos pusės, kai kalbame apie Dievo darbus kitiems ir patys juos geriau pamatome, labiau įvertiname, žavimės jais. Kiti gi tuomet gali širdimi paliesti Dievo tikrovės apraiškas. Kasdien pagalvokime ir, pirmiausiai, sau pasakykime apie šią dieną patirtus gerus Dievo darbus ir diena bus tikrai šviesesnė… sau bei kitiems.