Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 758

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Tegul mūsų jaučiai būna stiprūs darbe

2018 8 rugsėjo | Trumpai

„Tegul mūsų jaučiai būna stiprūs darbe, tenebūna jie pagrobti ar nuklydę…“ (Ps 144, 14)

Šventame Rašte jautis simbolizuoja darbą arba darbininkus. Kiekviena veiklos sritis žemėje turi savo darbininkų. Taip pat Dievo karalystė turi savo darbininkų, kuriuos Viešpats – pjūties šeimininkas, siunčia į savo laukus darbuotis sėjant ir nuimant derlių pjūties metu. Dievo palaima, kai bažnyčia ar kitas, kuris veiklos baras, nestokoja darbščių rankų, karštų ir mylinčių širdžių, profesionalaus ir savanoriško darbo.

Kaip senovėje jaučiai stiprūs darbe atnešdavo didelę naudą žemdirbio ūkiui, panašiai ir žmonės šauniai besidarbuodami sukuria nemažai vertybių, kuriomis praturtina visus aplink.

Vis tik Dievo namuose neretai patiriama darbininkų krizė. Dažnai pasitaiko, kad stiprius darbininkus „pagrobia“ rūpesčiai, kiti darbai ir reikalai, arba jie nuklysta nuo savo lauko, pakeitę gyvenimo kryptį. Todėl psalmistas meldžia Dievo palaiminimo Izraelio tautai, kad tauta nepristigtų stiprių darbininkų, idant jie nebūtų “pagrobti”, kaip jaučiai, kuriuos vagys išsiveda iš jų šeimininko laukų bei pajungia savo tikslams.

Viešpats Jėzus Kristus ragino savo mokinius imti Jo jungą ant savo pečių, nes jis švelnus ir našta lengva. Kiekvienas krikščionis stoja į porą su Kristumi, nelyg jaučiai sujungti vienu jungu. Kadangi pati Kristaus Dvasia, Jo nuostatos, Jo išmintis padeda kiekvienam tikinčiam eiti mokinystės ir tarnystės vaga, tarnavimo jungas įgyja švelnumo ir lengvumo pojūtį.

Deja, kartais ieškodami greitesnio atlygio ir gardesnių grūdų, esame linkę nuklysti nuo Viešpaties laukų, į kuriuos Dievas mus yra pašaukęs Jėzuje Kristuje. Tačiau Viešpats nuolat ieško savo darbininkų pjūčiai, kurie išdrįstų paėmę arklą nebesižvalgyti atgal, bet kartą paėmę arklą artų savo vagą iki galo… Išgirskime Jo kvietimą, ir sekime Jo vaga…

Svarstant apie įvarius darbus, suvokiu, kad nėra lengvos duonos, kuri nekvepėtų žmogaus triūsu ir prakaitu, apart Tos, kuri nužengė iš dangaus – tikėjimas Jėzumi. Jis yra saldžiausia mūsų duona, kurią valgydami turime amžinąjį gyvenimą ir dėl jos nieko negalėjome padaryti patys. Tik atsidėkodami galime Jam pasitarnauti Jo laukuose ir baruose.

Panašūs straipsniai

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios “Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai