Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Kas širdies simpatija?..

2017 29 rugsėjo | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Kas širdies simpatija?..

Kas širdies simpatija?..Žmogaus širdis – tai laukas, dėl kurio vyksta pagrindinė kova. Kas turi mūsų širdies palankumą, tas turi mus. Kiekvienas jaunuolis intuityviai jaučia, jei jis laimės jam patinkančios merginos širdį, jis laimės ją. Todėl kam priklauso mūsų širdies simpatija, tam priklausome ir mes patys. Kaip gražu ir teisinga mylėti dangiškus ir dvasinius dalykus?..

Viešpatie, yra didelio tobulumo ženklas niekad nenukreipti savo širdies nuo dangiškų dalykų, praeiti pro pasaulio rūpesčius nė vienu iš jų nesidomint, ne dėl nejautrumo ar širdies šaltumo, bet kad širdis laisva, kad jos neriša prie sutvertų dalykų joks netvarkingas jausmas” .

(Kempietis, XV a.)

Pamąstymai apie širdį

Skubos ir nerimastingumo pasaulyje, menkai skiriame dėmesį savo širdžiai. Pagalvokime, ar dažnai žvelgiame į ją, į tai, ko ilgisi širdis, kaip ji jaučiausi, ar ką myli? Dažnai nustumiame širdies dalykus, kaip neapčiuopiamus, menkai suprantamus, į tolimiausią gyvenimo užkampį. Kam gali rūpėti širdis, nebent nepataisomam romantikui, poetui…

Ne tik. Ji turėtų rūpėti kiekvienam žmogui… Širdis yra dvasinio gyvenimo centras. Kai mes kalbame apie širdį dvasine prasme, ji turi daug paslaptingumo ir nėra iki galo mums suvokiama. Žvelgiant į Raštą, pastebėjau, kad ji yra įvairiareikšmė.

Širdis – tai mūsų esybė, paslėpta viduje. Apie ją kalbėjo Jėzus, kaip apie gyvybės šaltinius, Šventosios Dvasios gyvybės versmes, plūstančias iš mūsų vidaus, kai atsiveriame Dievui.

Ji yra ir mūsų siela, kurios negalime tiksliai apibrėžti. Nežinome jos ribų ir atsišakojimų. Ji taip tobulai sąveikauja su mūsų kūnu, kad mes nejaučiame sąlyčio taškų. Tai kas vyksta mūsų kūne, labai dažnai paliečia ir mūsų sielą. Taip pat ir širdies pasikeitimai, keičia visa, kas yra aplinkui. Kūnas negali gyventi be sielos. Bet siela yra amžinai gyva…

Širdis – tai mūsų intencijos ir nuostatos. Jos gali būti teisingos ir neteisingos, tyros ir netyros, rimtos ir lengvabūdiškos, pasiaukojančios ir savanaudiškos. Niekas negali tiksliai pamatyti svetimos širdies pamąstymų ir spręsti apie jos paskatas. Tai mato Dievas ir žmogus, kuris pažįsta savo dvasios slėpinius. Todėl te Viešpats apsaugo mus nuo skuboto kitų teismo, nes mes aiškiai nematome žmonių ketinimų.Viešpats mato širdies nuolankumą, net tada, kai niekas šito nepastebi. “Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi” ( Ps 34,18 ). Jis teisingai pasveria tai, kas “plika” akim nėra matoma. Belieka prisiklausyti Kempiečio paraginimu: “Tad reikia gryninti intenciją, kad, apvalyta, ji nuolat kryptų į Jėzų ir niekad nekryptų į už Jį žemesnius dalykus”.

Širdis reiškia ir prigimtį. Ji gali atspindėti žmogiškosios arba dieviškosios prigimties žymes. Kas gimė iš kūno yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo (Jn 3,6-7). Dar Senajame Testamente pranašas Ezechielis kalbėjo apie naują širdį, kitą prigimtį žmoguje, kuri bus jautri Dievo valiai, Jo meilės keliui.

 Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį.

Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus. (Ezch 36, 26-27)

Žmogaus prigimtis yra jautri nuodėmei, bet kieta Dievo atžvilgiu. Tačiau gimus iš Dvasios, širdies orientacija keičiasi. Ji darosi jautresnė Dievo nuostatams ir gėdisi nuodėmių, viešpatavusių sielai bei kūnui.

Dievo ir žmogaus širdis

Pasvarstykime skirtumus tarp Dievo ir žmogaus širdies. Šis skirtumas bene ryškiausiai pastebimas santykyje į žmogų. Dievas nėra šališkas, lėtas pykti ir didžiai gailestingas. Žmogus linkęs skirstyti žmones į labiau pranašesnius ir mažiau vertingus. Linkęs daryti gera, tiems, kurie jį myli. Linkęs labiau nuteisti, bet ne išteisinti, pasmerkti, bet ne atleisti.

Luk 6, 31-37 Jėzus, mokydamas žmones, mylėti ne tik juos mylinčius, bet ir priešus, atleisti darantiems skriaudą, skubotai neteisti ir nesmerkti artimo, atveria dvi skirtingas prigimtis, kurios formuoja skirtingą požiūrį, nuostatas ir atneša kitą vaisių santykiuose su žmonėmis. Gailestingumas yra dvasios vaisius, o teismas kūniškumo ir kritusios prigimties apraiška. Gailestingumas yra minkštos ir jautrios širdies bruožas. Būtent tokia yra Dievo širdis. Teismas, kito niekinimas ir smerkimas yra kietos ir išdidžios širdies savybės. Tokia yra žmogaus širdis.

Tai aiškiai suprato Dovydas, kuris įpuolė į bėdą, kai suskaičiavo tautos karius ir savo širdy labiau ėmė pasitikėti armijos jėga nė Dievu. Tuomet atėjo pranašas Gadas pas Dovydą paskelbti Dievo nuosprendį: septyni bado metai, arba trys mėnesiai bėgti nuo priešų, arba trys dienos maro. Dovydas nuolankiai pavedė save Viešpačiui, sutikdamas su maro bausme, nes žinojo, kad geriau pakliūti į Dievo rankas, kuris gailestingas, jautrios ir minkštos širdies, nė būti žmogaus persekiojamo, kuris kietas, neatlaidus ir žiaurus. Jis nesuklydo. Marui priartėjus prie Jeruzalės, Viešpats gailėjosi žmonių ir sustabdė angelą, naikinusį juos. Nėra asmens žemėje, kurio širdis būtų minkštesnė žmogui ir jautresnė jo skausmui nė Dievo (2 Sam 24, 14-19).

Taip pat ir tikinčiojo širdis kinta pagal dieviškosios atvaizdą, jei toji siekia Viešpaties Jėzaus. Kuo daugiau Kristaus pažinimo, tuo labiau atsinaujiname vidumi. Mažiau teisiame, bet labiau pasigailime. Kieta širdis keičiama minkšta širdimi. Tačiau krikščionio gyvenime vis dar dažnai pasitaikantis paviršutiniškas teismas byloja apie širdies kietumą, parodo Kristaus pažinimo stoką ir išorinį pamaldumą, kuris neturi maldingumo jėgos. Kadangi mes negalime savęs pakeisti, turime labiau ieškoti Dievo malonės Jėzaus pažinime. Kuo mažiau susiliečiame su Jėzumi, tuo kietesni esame. Kartais gali taip stipriai padvelkti šalčiu nuo mūsų formalios ir savimi pasitikinčios krikščionybės, jog tame nieko nelieka krikščioniško. Minkšta širdis ateina iš Dievo meilės, kai mylime Jį ir patiriame Jo meilę mums, tada imame ją atspindėti.

Aš myliu. Vadinasi, aš esu. Aš esu tas, ką myliu. Liudvigas van Bethovenas

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai