Didžioji Velykų savaitė. Trečiadienis – šviesos spindulys tamsoje, kai moteris patepė Kristų brangiu aliejumi

Kristaus Paschos savaitės trečiadienis buvo tarp artimų mokinių Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose. Jėzaus gyvenimo istorija vis aiškiau krypo link pabaigos ir savo misijos kulminacijos. Tačiau nors tamsa ir išdavystė nenumaldomai tirštėjo, klastos bei įtampos slogioje atmosferoje, kaip Dievo malonės gūsis, nušvinta moters, mylinčios Viešpatį, paveikslas (Mt 26, 6-12; Mk 14, 1-14; Jn 12, 1-8).

Ji atėjo nešina albastrinį indą, pilną brangaus, kvepiančio aliejaus. Sudaužius indą, aliejų išpylė Jėzui ant galvos, išreikšdama giliausią pagarbą, dėkingumą, dosnumą, meilę ir begalinį atsidavimą Kristui. Apaštalas Jonas užsimena, kad tai buvo Marija, greičiausiai Mortos ir Lozoriaus sesuo (Jn 12). Senoji žydų tradicijoje kvepalais tepdavo mirusio žmogaus kūną. Moteris, nugirdusi, kad Kristus eina į Jeruzalę kentėti ir mirti, beveik intuityviai, širdimi jausdama artėjančią tragediją, atsinešė ir išpylė visą brangų tepalą Jėzui ant galvos. Taip paruošdama Jėzaus kūną mirčiai ir išreikšdama savo begalinį atsidavimą Viešpačiui.

Mokiniai pasipiktino moters veiksmu. Kaltino ją išlaidumu, tuščiu švaistymu. Mat nardo tepalas buvo itin brangus. Už vieną darbo dieną darbininkas gaudavo vieną denarą, o nardo kvepalai kainavo beveik metų atlyginimą. Tačiau ne tai buvo svarbiausia… Moters atidumas, jautrumas ir atsidavimas Kristui, iš tiesų, atvėrė artimiausių mokinių nejautrumą Dievo valiai, susirūpinimą savo planais ir siekiais, netikėjimą ir negirdėjimą Viešpaties žodžių, nors ne kartą Jis jiems kalbėjo, kad artėja Jo išėjimo valanda. Todėl moters nesavanaudiškos meilės aukojimo fone išryškėjo mokinių kietasprandiškumas, noras vadovauti, o ne tarnauti, bei Judo širdies ydingumas. Jis grobstė pinigus iš Jėzaus mokinių kasos. Deja, po šio moters veiksmo, Judas nusprendė išduoti Kristų. Jos tikėjimas ir atsidavimas “apnuogino” jo širdyje užaugusį netikėjimą, jog Kristus yra lauktasis Mesijas.

Jėzus sudraudė mokinių pasipiktinusias kalbas: “Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą!.. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidutuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė” (Mt 26, 12,13)

Na ir šiandiena taip nutinka, kad esantys arti mažiau vertina tai, ką turi brangiausio. O tie, kaip moteris, kurie daro gera kažkam, o taip pat ir Viešpačiui, neretai dėl pavydo, konkurencijos ar pasipiktinimo būna apkaltinti savanaudiškais, tuščiais siekiais.

Be to svarbu pastebėti, kad Jėzus žvelgė į moteris kitu žvilgsniu, nei vyraujantis požiūris I a. kultūroje. Vienareikšmiškai į ją buvo žiūrima, kaip į žemesnę būtybę, mažesnę už vyrą. Ji beveik neturėjo teisių visuomenėje, negalėjo būti dvasiniu pavyzdžiu kitiems. Vis tik Jėzus aiškiai griovė vyravusius stereotipus atviru požiūriu ir pagarba, kad ir šituo posakiu “kam skaudinate moterį”, kuris garsiai skamba visai to meto kultūrai. Jos patepimas ne tik buvo priimtinas, bet ji tapo šviesiu Evangelijos tarnaitės pavyzdžiu visam pasauliui.

Jėzus mokė, kad atgailaujanti moteris, paleistuvė, gali būti arčiau Dievo nei religinis lyderis. O atidi ir jautri Jo sekėja-mokinė-pranašė, gali tiksliau Jam patarnauti, patepdama galvą brangiu aliejumi (tai darydavo Izraelyje pranašai karaliams, pateptiesiems), geriau suprasdama Dievo valią nei Jo rinktinė apaštalų komanda. Tad pašaukimą ir Dievo valios jautrų vykdymą apsprendžia ne lytis, ar gyvenimo istorijos pakilimai ir nuolydžiai, bet Kristaus pašaukimas ir žmogaus širdies gyvas santykis su Dievu.

Atneškime Jam savo gyvenime brangiausius širdies tepalus – paklusnumą, atidumą, jautrumą, tikėjimą, viltį ir meilę. Iš kurių meilė yra didžiausia!

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.