Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Biblinis šedevras, skirtas moteriai ir jos vyrui (II)

2014 22 rugpjūčio | Straipsniai, Straipsniai moterims

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Straipsniai moterims
  6. /
  7. Biblinis šedevras, skirtas moteriai...

quenVisi be išimčių esame susieti su moterimi – mama, sese, žmona, dukra. „Mama“ – tai pirmas žodis mūsų gyvenime, kurį pradžioje nesąmoningai, o vėliau suvokdami, tapatiname su labai svarbiu asmeniu.

Pačioje kūdikystėje, mūsų asmenybės ištakose, ji – „stebuklingoji fėja“, užpildo visą mūsų pasaulį. Kartą mano vyras drauge su mažuoju sūneliu vartė vienos misijos žurnalą, kuriame puikavosi gražių ir įspūdingų nuotraukų gausa iš gyvenimo bei misijos laukų įvairiuose pasaulio kampeliuose. Visose nuotraukose, kur mūsų dvimetis mažylis pamatydavo moterį, sakydavo: „mama“. Susidomėjusi stebėjau juos. Tėtis verčia puslapį, o sūnus rodo pirštuku ir sako: „mama“. Tada tėtis atsako: „taip, sūneli, mama meldžiasi, mama pamokslauja, mama myli vaikus, mama konsultuoja, mama maitina mus, mama augina gėles, mama keliauja…“ Tokiu būdu jie, nieko neįtardami, įstabiai palietė stebuklingą vaiko pasaulį, kuriame visur jis mato mamą, labiausiai stebimą ir geidžiamą subjektą, bei moters įvairias veiklos sritis.

Poema dievobaimingam moteriškumui

Tęsdama straipsnelių seriją apie išmintingą moterį, šiame rašiny noriu jus pakviesti pažvelgti į nuostabų moterystės ir motinystės šedevrą, esantį Pat 31 skyriuje. Iš arčiau apžiūrėti pavaizduotos moters visas širdies grožybes, įstabius rankų darbus ir juvelyrines išminties plonybes. Nėra gražesnio kūrinio visame pasaulinės literatūros aukso fonde, paskirto išmintingai, gerai ir dievobaimingai moteriai. Biblijoje tik Rūtos knygoje pasakytas panašus apibūdinimas, skirtas maobitei Rūtai. Boozas tarė jai, būsimai savo žmonai: „Nebijok, mano dukra. Visa, ko prašai, aš padarysiu. Visi šio miesto gyventojai žino, kad tu esi dora moteris“ (Rt 3, 11 eil.). Ji vadinama „dora moterimi“, taip žmonės vadino ją. Žinoma, tokia moteris yra didelis turtas kaip tada, anais laikais, taip ir dabar.

Jei būtų kitaip, jauno karaliaus Lemuelio motinai, nereikėtų maldauti ir melsti sūnaus „mano sūnau, mano įsčių sūnau, mano įžadų sūnau, neatiduok savo jėgų moterims ir savo kelių toms, kurios pražudo karalius“ (Pat 31, 2) “. Ji nori sutelkti savo sūnaus dėmesį ties labai svarbiu klausimu – gera ir prasta moterimi. Patarlės pristato lengvabūdės moters paveikslą: ji – vilioklė, palaida, svetimautoja, o tai pat kvaila, triukšminga, tingi ir murmanti. Nuolatos išnyra tokios moters miniatiūros patarlės tekste ir skamba kaip perspėjimas sūnui, jaunam vyrui.

Tačiau Patarlių pabaigoje nelyg stipriausias ir aukščiausia vieta, visos darnios išminties simfonijos užkilimo dalis – kulminacija – tai geros, doros ir išmintingos žmonos paveikslas. Dievoto moteriškumo poema. Tai aiškus kelio ženklas, kur eiti, kokios moters ieškoti. Judėjiškoji tradicija ir visų laikų krikščionys šioje poemoje regėjo dievotos moters paradigmą – pavyzdį.

Pat 31, 10 – 30 matome idealų moters poetinį paveikslą. Atrodytų, jog Lemualio motina sąmoningai suteikia būsimai karalienei dieviško gerumo aurą, kuri driekiasi kaip tikinčiųjų idealas per visus laikus ir visose kultūrose.

Poemoje moters vertė su kiekviena eilute, naujai paminėtomis jos dorybėmis, vis kyla ir kyla, tarsi nužvelgtume karalienę nuo apačios iki viršaus, iki karališko vainiko ant jos galvos. Daugelio kartų tikinčias moteris, kilmingas ir paprastas, miestietes ir kaimo mergeles, įkvėpdavo šis poetinis aprašymas kaip siektinas idealas.

Girtinų savybių sąrašas

Jos kojos remiasi į ištikimybę vyrui, todėl vyro širdis visiškai pasitiki ja: „Vyro širdis pasitiki ja ir jo namuose netrūksta pelno. Visą gyvenimą ji daro gera vyrui, o nepikta“. 11 – 12 eil. Pirmame plane išryškinama dievotos moters ištikimybės savybė. Tuo tarpu paleistuvės kojos veda į pragarą; Vyro pasitikėjimas žmona yra esminis, nes ji yra jo saugus arba nesaugus užnugaris. Jis veikia išorėje, kaunasi priešakinėse linijose, o ji pasitinka jį jo poilsio ir ramybės, visiškai privačioje ir slaptoje erdvėje, kur jie dalinasi ne tik duona ir taure, bet ir guoliu. Moteris daugelyje kultūrų yra tapatu grožis, išmintis, jaukuma, ramybė, meilė ir poilsis. Tik nesavanaudiškos meilės užnugaris gali būti tvirtas.

Jos stotas, korpusas tai darbštumas, rūpestingumas, stiprybė sunkumuose, drąsa žvelgiant į ateitį – nebijo nei išorės, nei vidaus darbų. Nuo 13 – 25 eil. vardinamas jos visų darbų katalogas. 13 – 15 eil. – didelio ūkio darbai ir priežiūra; 16 – 18 eil. ekonominis verslumas; 19, 21 – 22, 24 – 25 eil. – rūpestis artimaisiais, šeima.

Jos rankos – gailestingumas, dori gailestingumo darbai: „Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui“ 20 eil. Atjauta puošia moters rankas labiau nei deimantiniai žiedai.

Jos lūpos – išmintis ir švelnus pamokymas: „Ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas“ 26 eil. Lūpos, tarsi medaus korys, kuris Rašte tapatinamas su išmintimi, suteikiantis pavargusiam energijos. Moters išminties ir švelnumo žodžiai priteikia energijos artimui.

O galvos vainikas – Viešpaties baimė 28 – 31 eil. Pati didžiausia moters puošmena – Dievo asmeninis pažinimas, Jo garbinimas, pasitikėjimas Juo, Jo valios sekimas per visas gyvenimo dienas. Dievo baimė – išminties pradžia, ištaka ir pamatas. Ši mintis yra visos Patarlių knygos šerdis ir pagrindinė mintis .

Koks tobulas, idealus, karališkas moters paveikslas! Žinoma, tai orientyras, modelis, kuris kiekvienos moters gyvenime suveikia autentiškai, savitai, kitaip, priklausomai nuo kultūros, šeimos papročių, asmens savybių, patirties ir, neabejotinai, paties svarbiausio – Kristaus malonės.

Vyro indėlis

Kita vertus, negaliu nepaminėti ir vyriškos lyties indėlio į šį moters paveikslą. Manau, kad dažną kartą, augant mažiems vaikams, moteris neteisingai būna pamiršta ir palikta jos pilkuose buities darbuose. Visai neatsitiktinai Pat 31 skyriaus pabaigoje pasakytą, kad vyras ir vaikai džiaugiasi dievobaiminga moterimi, ją giria vartuose: “Yra daug gerų moterų, bet tu pranoksti jas visas!’ Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama. Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul girai ją vartuose“ (28 – 31 eil.). Šį mąstymo modelį perėmė judėjai, kurie prasidėjus sabatui pamaldžiose šeimose savo žmonai ir mamai pagiriamai kalba šios patarlės žodžiais, atsidėkodami už jos kasdienę meilę ir triūsą. Niekas taip nestatydina žmogaus kaip artimojo įvertinimas, padėka ir meilė. Toks buvo pirminis Dievo sumanymas, kad vyras drąsintų moterį, o moteris – vyrą, vertindami kitą labiau už save. Kaip moteris vyrui, taip ir vyras moteriai gali būti palaiminimu, arba prakeikimu.

Perpasakosiu vieną alegorinę istoriją, kuri šį teiginį puikiai iliustruoja.

Tolimame Rytų krašte gyveno dvi stulbinančio grožio moterys – seserys.
Viena ištekėjo už karaliaus, kita už pirklio. Abiejų santuokos buvo sėkmingos. Laikui bėgant karaliaus žmona ėmė liesėti, jos veidas pilkėjo, ji darėsi vis liūdnesnė.
Tuo tarpu pirklio žmona vis skleidėsi, žydėjo ir ėjo vis gražyn ir gražyn.
Karalius pasikvietė pirklį ir pasidomėjo, kokia jo žmonos grožio paslaptis? „- Ai, tai visai paprastas dalykas. Dėl to yra kalti liežuviai…“
Karalius čia pat paliepė paruošti avinų, kupranugarių ir lakštingalų liežuvių dietą. Deja, žmona vis toliau nyko… Tada karalius supykęs, paėmė pirklio žmoną, o jam atidavę savo. Po kurio laiko. Pirklio žmona karaliaus rūmuose ėmė nykti, o karalienė – atsigavo.
Paslaptis? Pirklys kiekvieną vakarą su savo žmona praleisdavo kalbėdamas, pasakodamas, bendraudamas, besidžiaugdamas tarpusavio pokalbiu. Tuo tarpu karalius visą savo laiką skyrė karalystės reikalams ir sau, o žmonai nelikdavo laiko.

Koncentruotos meilės dėmesys reikalingas kiekvienam šeimos nariui, o moteriai – ypač drąsinantis ir įvertinantis kasdienis pokalbis su savo vyru, kaip trapiai gėlelei – vanduo. Svarbu kalbėtis, pasakoti, ką naujo sužinojome, ką gražaus, ar sunkaus patyrėme, šypsotis ir verkti drauge. Taip puoselėjama žmona žydės, o jos prižiūrimi namai klestės.
Kartą motina Teresė paklausta, ką galėtų patarti šeimai, atsakė „Daugiau šypsokitės vienas kitam“, nors mano vyras – Kristus, man irgi ne visada būna lengva jam šypsotis“.
Tad matome, kaip vyro ir moters gyvenimai glaudžiai susiję: vyro gyvenimas priklauso nuo žmonos, o žmonos nuo vyro. Gera, kai partneriai sugeba ne tik reikalauti „biblinio“ vienas kito paveikslo. Tai – visiškai neveiksnu, bet veikiau paprastai tarnauti vienas kitam dėmesiu, pokalbiu, meilės žodžiu ir meilės darbu. O virš visko yra Dievas, Jo malonė gyventi ir mylėti įvairiose gyvenimo situacijose.

Dovanokime vieni kitiems nuoširdų dėmesį, kuris artimo rankomis daro Dievo stebuklus!

2 Comments

  1. VIRGINIJA

    nuostabus aprasymas

    Reply
  2. Janina

    Tikrai pritariu kiekvienam žodžiui

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai