Sveiki, norėjau paklausti, kaip Jūs traktuotaje sąvokas „meilė sau“ ir „savanaudiškumas“? Ar tikinčiajam tai yra tapatūs dalykai, ar ne?
dėkoju Jums už įdomų klausimą. Krikščioniui sąvokos „meilė sau“ ir „savanaudiškumas“ nėra tapačios. Tiesa, tai santykio į save skirtingos, lyg mėnulio – šviesioji ir šešėlinė, – pusės.„Meilė sau“ Biblijoje ir krikščioniškoje pasaulėžiūroje sietina su teisinga saviverte arba Dievo orumo, duoto kiekvienam žmogui, suvokimu. Viešpats sutvėrė žmogų panašų į save: laisvą, mąstantį, mylintį ir kuriantį. Taip pat Jis jį atpirko iš nuodėmių. Mūsų orumo pagrindas dvejopas: įspaustas Kūrėjo atvaizdas ir panašumas mumyse bei Kristaus aukos pelnytas išgelbėjimas bei atleidimas mums. Tokia meilė sau statydina, gydo ir taurina sielą. Be to, leidžia tinkamai žvelgti į kitus. Pamenate Jėzaus žodžius: Mylėk savo artimą kaip save patį (Mt 22, 39)? Jų šviesoje kyla klausimas: ar galime mylėti kitą, nesuvokdami savo tapatybės Jame, atmesdami, negerbdami ir paniekindami Kūrėjo atvaizdą mumyse? Kristaus malonės dėka, pamatę Kūrėjo panašumą savy, matysime tai ir kituose. Kartu su Juo atleidę sau, atleisime ir kitiems, Jame priėmę save, priimsime ir kitus, per Kristų susitaikę su savimi, būsime taikingi su kitais. Nėra kito „meilės sau“ šaltinio – tik Dievo meilė visiems, meilė, kuri visus kūrė ir atpirko.O „savanaudiškumas“, kitais žodžiais, mūsų savimyla atskleidžia egoistinę, tamsiąją žmogiškumo pusę. Apaštalas Paulius tiksliai apibūdina sunkius žmonijos laikus, kuriuos lemia žmonių egoizmas: Užeis sunkūs laikai, nes žmonės bussavimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs… (2 Tim 3, 1-2). Šią tamsią pusę turime visi. Savimyla kyla iš kūniškosios žmogaus prigimties, kai jos nepasiekia Dievo šviesa, kai slepiame ją nuo savęs ir nuo Kūrėjo. Tada puikuojamės prieš kitus savo savybėmis, gabumais ir pasiekimais – visu tuo, kas nėra iš mūsų, bet atėjo iš gerojo Dievo rankų, kad atliktume savo pašaukimą, pasitarnautume kitiems. Savanaudiškumas žalingas ir pačiam žmogui, ir artimui. Jis kursto pavydą, tuščią varžymąsi, atneša daug skausmo, kelia kivirčus ir karus. Savanaudiškumo negalime atsikratyti patys, kaip leopardas negali pakeisti savo dėmėto kailio. Vidinio atsivertimo dėka ima ryškėti nauja dangiško gyvenimo kokybė: meilė, pakantumas, atjauta, romumas ir taika.Dievo meilės ir Kristaus malonės Jums,
Pastorė Anželika Krikštaponienė
0 Comments