Lapkričio 17 – 18 d. su bažnyčios pastoracine komanda dalyvavome Lyderystės konferencijoje Klaipėdoje. Nuo 2010 metų, jau aštuntą kartą, šis aukštos kultūros renginys vyksta Lietuvoje. Kasmet tai puiki galimybė padaryti tam tikrą reviziją savo vadovavimo nuostatoms, stiliui ir vizijai, bei atnaujinti nesavanaudišką lyderystę. Vykstant su komanda, atsiranda proga diskutuoti po kiekvieno pasisakymo, aptarti komandinį vadovavimą.
Šį kartą, apsvarsčius girdėtus pasisakymus, pasižymėjau pagrindines tezes, kurias apsibrėžiau kaip siekius, iššūkius ir Dievo kvietimą atsiverti bei tikslingai siekti pokyčių ten, kur esu. Šiomis mintimis ir dalinuosi.
1. PAGARBA. Kurti pagarbos kultūrą (B. Hybelsas).
Svarbu pradėti nuo ten, kur esi – kurti pagarbos kultūrą savo aplinkoje. Giliau permąsčiau, kad dvasingumas iš esmės yra neatskiriamas nuo pagarbos nuostatos: Dievui ir Jo sukurtam pasauliui, kaip pažeistas jis bebūtų. Dvasingas žmogus gerbia Dievo kūriniją, Dievo pasaulį, be išlygų, visose jos apraiškose. Tokią pagarbą demonstravo Kristus! Šiurkštumas, nepagarba ir visokios patyčios tiesiog niekaip nesiderina su dvasingumu. Jos tik atskleidžia mūsų negalavimą, vidines žaizdas, patirtas traumas ir įsisenėjusias nuoskaudas, kurioms reikia išgydymo ir pokyčių. Neretai tokia nevilties ir atšiaurumo atmosfera persmelkia įvairius visuomeninius sluoksnius: nuo šeimos, mokyklos, darbovietės, viešo sektoriaus iki bažnyčios. Raginu save ir kitus kūrybingai permąstyti, kaip skleisti pagarbos kultūrą, ten, kur esame, jog Lietuvos dvasinis klimatas iš esmė keistųsi.
2. LYGIATEISIŠKUMAS. Toliau siekti lygiateisiškumo tarp vyrų ir moterų kultūros (Sh. Sandberg).
Daugiau skatinti ir drąsinti moteris imtis lyderystės atsakomybės ten, kur jos tikrai gali. Ši sustiprinanti mintis yra pratęsimas nuoseklios tarnystės, kurią nešu jau kelis dešimtmečius – esu moteris pastorė. Šiais metais pristačiau Knygų mugėje savo knygą apie moterų ganytojišką tarnystę, lyderystę bažnyčioje – teologinę diskusiją apie tai. Matau, kaip prie šios temos dar labai vengiama prisiliesti Lietuvoje. Ji skamba per daug naujoviškai ir „bauginančiai“, nors Lietuvoje turime ne menką būrį moterų (33 ganytojos), kurios tyliai, ramiai, kaip įprastai ir elgiasi moterys, atlieka vadovaujamą vaidmenį bažnyčiose. Buvau labai padrąsinta Billo Hybelso interviu su Sheryl Sanberg. Ačiū pastoriui, kuris taip aiškiai puoselėja egalitarines nuostatas.
Tyrimai aiškiai rodo, kad lyčių lygiateisiškumas yra visokeriopai geras abejoms lytims, šeimoje, profesinėje veikloje ir, neabejotinai, bažnyčioje. Tuo tarpu lyčių supriešinimas, kuris pastebimas bipoliariniame požiūryje (viename poliuje vyrai su savo visuomenės suformuotais vaidmenimis, kitame – moterys, su savo socialiniais vaidmenimis) – kelia dideles įtampas šiuolaikinio gyvenimo dinamikoje. Tuo tarpu lyčių lygybė ugdo visapusišką (protinę, dvasinę, emocinę, profesinę) pagarbą vienas kitam.
Grįžtant prie moterų vadavimo galimybių, yra pastebėta, kad moterų vadovavimas labiau nei vyrų sulaukia nepalyginamai didesnio pasipriešinimo ir įvairių iškylančių barjerų visuomenėje, versle, politikoje, bažnyčioje. Sheryl Sandberg pastebi, kad vyrai vadovai kur kas lengviau randa savo drąsintojus ir globėjus, kurių pagalba stumiasi į priekį savo veikloje. Tuo tarpu moterims reikia įveikti išorinius – kultūros, viešos nuomonės stereotipus – „moteriai nepridera būti drąsiai, ryžtingai, iniciatyviai“, ir vidinius savo baimių, gėdos, nepilnavertiškumo „man nepavyks“ barjerus. Šios konferencijos metu dar labiau suvokiau, kaip svarbu moterims stiprinti vieną kitą, drąsinti nebijoti eiti lyderystės keliu. Skatinti nepraleisti gyvenime pasitaikančių gerų progų imtis didesnės atsakomybės bei išdrįsti oriai duoti tai, ką jos turi geriausia.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad paprastai moterų savivertė yra žemesnė nei vyrų. Jos savo darbo kokybę dažniausia nuvertina, kaip mažiau svarbią, o vyrai – pervertina. Tuo tarpu Raštas gražiai pastebi, kad „kiekvienas darbininkas / ė vertas / a savo atlygio“ – medžiaginio, dvasinio ir emocinio! Kiekvienam žmogui, moteriai ir vyrui, reikia drąsintojų, kurių pasitikėjimo dėka, skleidžiasi sielos sparnai ir žmogus pasiruošia aukščiausiems savo skrydžiams. Rekomenduoju perskaityti moterims ir vyrams šios autorės knygą Lean in / Būkite prieky, baltos lankos, 2014.
3. KŪRYBINGUMAS. Plačiau puoselėti kūrybingumo kultūrą (F. Harenas).
Kūrybingai siekti bažnyčios vizijos, misijos, dvasingumo, mokymo, šlovinimo, bendrystės. Lektorius teigė: „Labiausiai reikalinga kompetencija šiuolaikinėje kultūroje – kūrybingumas“. Sukrėtė jo atliktas eksperimentas ir pastebėjimas, kad visi apklaustieji teigia, jog padaro per mažai dėl kūrybingumo skatinimo savo aplinkoje, nepriklausomai, kurioje veiklos sferoje veiktų ir kokioje šalyje gyventų. Vos 2 % visų apklaustųjų mano, kad pakankamai daro savo darbe, tarnystėje ar gyvenime, nuolat skatindami kūrybą. Tuo tarpu 98 % mano, kad nepakankamai. Kūrybiškumas atspindi meilę gyvenimui ir Dievui. Kuo labiau mylime gyvenimą, tuo kūrybingiau su juo apsieiname. Kuo labiau mylime Dievą, tuo labiau suvokiame, jog mūsų Tėvas – Kūrėjas.
4. ATVIRUMAS. Toliau kurti atvirumo kultūrą (A. Stanley).
Kurti atvirų širdžių ir protų kultūrą bažnyčioje bei visuomenėje. Prieš tris metus bažnyčioje apsibrėžėme atviros bendruomenės viziją, kuri vertina savo istoriją ir yra lanksti pokyčiams, tam, kas gero ateina su naujumu ir kūrybingu santykiu į gyvenimą. A. Stanlio pamokslas sustiprino šią nuostatą. Naujovės, pažanga ir atsinaujinimai yra neišvengiama žmonijos raidos dalis. Galima būti tam atviriems ir uždariems, kiekvienas nusprendžia pats, kuris požiūrio taškas priimtinesnis. Panašiai bažnyčios gali būti atviros pokyčiams, gali likti uždaros. Visa ko per didelė kritika ir skeptiška požiūris formuoja proto ir širdies uždarumą ateiti tam, kas gera į mūsų gyvenimą, šeimą, bažnyčią. Žingeidumas ir noras mokytis yra priešingybė viską kritikuojančiai nuostatai. Perdėtiems kritikams ir „teisuoliams“ visada lieka pavojus likti už pokyčių ribų, uždengtu protu ir akla širdimi.
5. VILTIS. Kurti vilties kultūrą (B. Stevensonas, K. Kėvalas, M. Palionis).
Svarbu skatinti verslumo ir problemų sprendimo dvasią tautoje (K. Kėvalas). Kur daug skurdo, ten daug neteisingumo. Tokiu kampu galime pažiūrėti į kiekvieną tautą, į savo aplinką. Kadangi esu šiaulietė, džiaugiuosi, kad atsinaujina Šiaulių miesto gatvės, infrastruktūra. Miesto meras A. Visockas siekia kuo palankesnių sąlygų smulkiajam (moksleivių, studentų, vyresnių žmonių) verslui. Tai man yra, kaip ženklas, kad einama teisingumo keliu. Itin vertinu šias mero pastangas. „Skurdo priešingybė yra teisingumas“, – pastebi B. Stevensonas. Vadovai turi nebėgti nuo problemų, bet prie jų priartėti, jaustis nepatogiai tam tikrose situacijos, kad imtųsi reikiamos drąsos spręsti įsisenėjusias problemas visuomenėje, versle, ar bažnyčioje. Kūrybingiausi sprendimai ateina nepatogiausiose vietose ir sunkumų situacijose. Dar Julijona iš Norvičio, mistikė gyvenusi XIII a. Anglijoje, pastebėjo, kad „patys gražiausi Dievo žiedai pražysta juodžiausiame dirvožemyje“ – sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse. Spręsdami problemą, randame unikalius sprendimus. Patogumas veda į romantizmą, susikurtos iliuzijos idealizavimą ir atitrūkimą nuo tikrovės. Priartėjimas prie sunkumo, leidžia suprasti tikrovę. Tačiau sunkiose situacijose svarbu išlaikyti viltį. Nes praradus viltį, nepajėgiame siekti sprendimų, verstis, veikti ir keisti aplinką.
Viso šito reikia man, bažnyčiai ir mūsų tautai.
0 Comments