Septynioliktą karo Ukrainoje dieną, kviečiu susipažinti su jos poetu. Ukrainos žemė turtinga ne tik javais ir saulėgrąžomis, bet savo poetais, menininkais, mokslininkais, dvasininkais… Pažintis su tautos poetais yra nelyg susitikimas su jos pranašais.
Borisas Khersonskis gimė 1950 m. Černivcuose, Ukrainoje. Poetas, psichiatras, profesorius gyvena Odesoje. Mediciną studijavo Ivano Frankivske ir Odesoje. Iš pradžių dirbo neurologu, o vėliau tapo psichologu ir psichiatru Odesos regioninėje psichiatrijos ligoninėje. 1996 m. Khersonskis tapo Odesos nacionalinio universiteto Psichologijos katedros dekanu, o 1999 m. tapo Klinikinės psichologijos katedros vedėju. Sovietmečiu Khersonskis priklausė samizdatų judėjimui, kuris platino alternatyvią, nekonformistinę literatūrą per neoficialius kanalus. Žlugus Sovietų Sąjungai, Khersonskis išleido septyniolika poezijos ir esė rinkinių rusų, o pastaruoju metu – ukrainiečių kalba. Plačiai laikomas vienu ryškiausių Ukrainos rusakalbių poetų, Khersonskis buvo poezijos festivalio „Kyiv Laurels“ laureatas (2008 m.) ir Brodskio stipendijos (2008 m.), žiuri specialaus Rytų Europos literatūros festivalio „Literaris“ prizo (2010) ir Rusijos premijos (2011) laureatas.
Sprogimai yra nauja norma. . .
viskas dėl fronto mūšio, kurio iš tikrųjų nėra…
žmonės po miestą nešiojasi sprogmenis…
Khersonskis rašė apie savo žydų kilmės protėvius, savo atitolimą nuo paveldo, sustingusius sovietinius memorialus Ukrainoje ir stačiatikių krikščionybę, į kurią jis atsivertė. Khersonskio poezija yra apie prarastas šaknis. Mano lemtis skristi virš galvos, – rašo jis, – su žydų pelenais iš Holokausto.
Khersonskis sovietmečio pabaigoje buvo disidentas, o dabar yra atviras Rusijos karinio ir kultūrinio buvimo Ukrainoje kritikas. „Totalitarinis virusas“ kritikuoja autokratinio mąstymo, kaip viruso, poveikį minioms.
Eilėraštyje „Atėjo velniai“ jis pristato Ukrainą, kaip moterį, amžinai nėščią nuo Rusijos „vagies ir bandito“. Khersonskis taip pat kritikavo idėjas apie monolitinę Ukrainos tapatybę, o jo modernus eilėraštis „Testamentas“ pagal kito Ukrainos poeto Ševčenkos versiją, atskleidžia, kad žydų netekties istorija yra Ukrainos tapatybės dalis: Dainuok man, Ukraina, paprastą lopšinę, – rašo poetas.
***
Atėjo velniai ir sakė „Mes esame angelai“.
Atėjo pakalikai ir tarė „mes broliai“.
Jie kalbėjo: „Mes atėjome iš šviesos“,
bet iš tikrųjų jie atėjo iš tamsos.
Ar tikrai tikėsi jais, šalie mano?
Kad jie yra amžinai tavo,
o savo įsčiose vagis ir banditus nešiosi,
užmigsi tu purve, pabusi ugnyje?
Kodėl taip tyli, ar neatsakysi?
Iš anglų kalbos vertė A. Krikštaponienė
The devils have come and they say “we are angels.”
The henchmen have come and they say “we are brothers.”
They say “we have come from the light,”
but in truth they have come from the dark.
Did you really believe him, my country?
That he’s yours forever and ever,
that you’ll carry thieves and bandits in your womb,
to doze off in the dirt, and awaken to fire?
Why so silent, won’t you answer?
Translated, from the Ukrainian, by Amelia Glaser and Yuliya Ilchuk
***
Ką galėčiau šiandien pasakyti savo gimtai Ukrainai?
Ką galėčiau šiandien pasakyti sau pačiam?
Siela, tu esi kaip greitai tirpstanti kava be kofeino,
po kurios nelieka kavos tirščių, ištirpusių bedugnėj.
O bedugnė sako: Aš tau neatleisiu
ne dėl tavo šposų, sielvarto, ar pasipiktinimo.
Bet dėl to, kad aš žiūriu ir nematau tavęs,
o gyvenimas juk tavo teka, kaip elektros srovė.
Iš anglų kalbos vertė A. Krikštaponienė
What can I say today for my native Ukraine?
What can I say today for myself?
Soul, you are like instant decaf,
that leaves no coffee grounds, dissolved in an abyss.
And the abyss says, I won’t forgive you
not for your jokes, your grief, your indignation.
Because I look at you, but I can’t see you,
and your life is like an electric current.
Translated, from the Ukrainian, by Amelia Glaser and Yuliya Ilchuk
***
Eina Abraomas – senas, rimtas ir barzdotas.
Izaokas seka juo, pasilenkęs po medienos ryšuliu,
jaunas, nedrąsus, drebantis nuo įtampos.
Šioji našta – nepakeliamas svoris.
Ateina Abraomas. Peilis rankoje.
Štai peilis. Štai malkos. Kur yra avinėlis deginamajai aukai?
Nešk tai, Izaokai, tu esi auka, esi dvikojis ėriukas,
Bet Viešpats nėra toks kraujo ištroškęs, Jo mintys tyros,
atsipalaiduok, tai tik Dievo išbandymas kantrybės
tavo barzdotojo senolio, žemiškojo tėvo:
Ar Abraomas pasitikės Viešpačiu iki galo?
Kaip pasikeitė senolio veidas šis!
Jo bruožai paaštrėjo, akys apsiblausė.
Atsigulk ant šitų malkų, Izaokai, keistojo pasaulio piligrime.
Nebijok – štai angelas – jis sustabdys tą ranką, suims peilį
o štai avinas, kurio ragai įstrigę krūmokšnyje.
Avinas bus perdurtas ir sudegintas akivaizdoje Dievo.
Viskas baigėsi gerai. Bet tu vis tiek iškamuotas nerimauji
jaunatviškasis Izaokai, esi auka už visus gyvuosius.
Tu žemai pasilenkei po malkų svoriu,
Izaokai, palinkęs naštą tu nešei.
Kaip Kristus nešė savo kryžių,
išsekęs, tris kartus kritai via dolorosa.
Tačiau neatskrido angelas gelbėt Kristaus iš dangaus.
Jis mirė, po to kėlėsi – tokia tvarka.
Prisikėlė, o paskui pakilo lyg dangaus, taip pasakyta garsiojoj knygoj.
Iš anglų kalbos vertė A. Krikštaponienė
Abraham is walking—old, bearded, severe.
Behind him, Isaac, bent under a bundle of wood,
young, timid, trembling from the strain.
It’s an unbearable weight, a burden like this.
Here comes Abraham. Knife in hand.
Here’s the knife. Here’s the firewood. Where is the lamb for the burnt offering?
Carry this, Isaac, you’re the victim, you’re the two-legged lamb,
But the Lord isn’t all that bloodthirsty, His thoughts are pure,
relax, God’s only testing
the bearded ancient’s patience, your earthly father:
Will Abraham trust the Lord to the end?
How this senile face has changed!
His features have sharpened, his eyes grown dull.
Lie down on these logs, Isaac, pawn in a weird world.
Don’t be afraid—here’s an angel—he’ll intercept that hand and knife
and here’s the ram, horns caught.
The ram will be stabbed and burned before God.
It all ended well. But you’re still tense
youthful Isaac, a sacrifice for all the living.
You bent low under the firewood’s weight, Isaac, bent low, but carried it.
Like you, Christ too will carry his cross,
exhausted, thrice falling in the via dolorosa.
But Christ’s angel-savior didn’t fly from heaven.
He died, then he rose again, in that order.
Arose, and then ascended, according to that famous book.
Translated, from the Russian, by Amelia Glaser and Yuliya Ilchuk
***
totalitarinis virusas – prasiveržia pro apvalkalą
jis paveikia ir pajungia kiekvieną ląstelę
paverčia kambarį vienute
pakiša mus atgal po ūsuotu protėvio kulnu
jis uždaro sienas, jis išskiria poras
jis šluoja nešvaria šluota prekes iš bakalėjos lentynų
jis paverčia lovas ligoninės vienutėmis
jis verčia mus gabenti kontrabandines prekes
jis paverčia žiauriais kaimynus, jei nebijotų juo užsikrėsti
jie graužtų vienas kitam gerkles
virusas varo visus, iškreipia veidus
vaikštome ratu, kaip kalėjimo kieme
virusas yra lyderis, nelyg kalėjimo sargas, jis yra suvaržymas
tu mirsi, tavo veidas deformuotas iš pykčio, jei jam nepaklusi
jis viską pasiima sau ir mainais duoda nurodymus,
kad visi sėdėtų vieni ir bijotų užkrato
Iš anglų kalbos vertė A. Krikštaponienė
the virus is totalitarian—breaking through the shell
he penetrates and subjugates each cell
turns a room into solitary confinement
puts us back under the whiskered forefather’s heel
he closes borders he separates couples
he sweeps groceries from the shelves with a filthy broom
he turns beds into hospital cots
he compels us to smuggle contraband goods
he turns neighbors cruel, if it weren’t for fear of getting it
they’d gnaw through one another’s throats
the virus drives everyone, distorting faces
we start to walk in circles like in a prison yard
the virus is the leader he’s a jailor he’s the screw
you’ll die, your face deformed by rage, if you disobey him
he takes all for himself and gives directives in exchange
for everyone to sit alone and fear contamination
Translated, from the Russian, by Amelia Glaser and Yuliya Ilchuk
Testamentas
Kai aš mirsiu, neleiski man ilsėtis
Palaidotam kape
Tegul neša ugnies bangos
Mane iki dangaus.
Tegul vėjo jėgos išsisklaido
Pilki pelenai tegul išsibarsto
Juk nereikia jokių sparnų
Kad pelenai pakiltų, skristų.
Juk jokią žemę visame pasaulyje
Negali vadinti mano visiškai.
Iš anglų kalbos vertė A. Krikštaponienė
Testament
When I die, don’t let me rest
Buried in a grave
Let the waves of fire carry
Me up to the sky.
Let the windy powers dispel
The gray ash, let it scatter
For, no wings are necessary
For this ash to fly.
For no land in all the world
Can be called my own.
Translated, from the Russian, by Amelia Glaser and Yuliya Ilchuk
Amelia Glaser rusų ir lyginamosios literatūros docentė San Diege. Ji yra knygų Žydai ir ukrainiečiai Rusijos literatūros pasienyje (2012) ir Dainos tamsiais laikais: jidiš kovos poezija nuo Skotsboro iki Palestinos (2020) autorė. Šiuo metu ji yra Radcliffe pažangiųjų studijų instituto bendradarbė.
Yuliya Ilchuk yra Stanfordo universiteto slavų kalbų ir literatūros docentė. Ji yra knygos Nikolajus Gogolis: Performing Hybrid Identity (2021) autorė.
0 Comments