4 Comments

1. 

   jurga on 2015 15 birželio at 22:02

   gražu klausyti. koks skirtingas kiekvieno gyvenimas….. 16 met man ne bibjija rūpėjo., nes apie ja net nieko negirdėjau, ne mačiau.., mokinausi, sunk iai dirbau it .t.t . Gerus tėvus turėjot. o kas jų neturėjo tai… gyvenimas ne koks . . . tai va.
   puikus pasakojimas
   Ačiū 🙂

   Reply
   • 

     Anželika Krikštaponienė on 2015 16 birželio at 11:52

     Miela Jurga, dėkoju už Jūsų komentarą. Žinau, jog Lietuvoje yra tikrai nemažai skaudžių istorijų tų žmonių, kurie neteko tėvų arba buvo vaikystėje jų palikti globos namuose, pas giminaičius. Nelengva… daug skriaudų ir sunkių atsiminimų.. Tačiau Viešpats Jūsų nepaliko, net tada, kai artimieji pamiršo, Jis neapleido Jūsų, kviečia pas save ir nori Jums dovanoti gyvenimą, išgydyti Jūsų žaizdas bei atnaujinti Jus naujam gyvenimui Kristuje.
     „Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims” (Psalmė 27, 10).
     „Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto .<...> Romiuosius pakelia Viešpats. <...> Viešpats gėrisi tais, kurie Jo bijo, kurie viliasi Jo gailestingumu” (Psalmė 147, 3, 6, 11).
     Būkite tikra tuo… Tegul Jo gailestinga ranka Jus globoja.

     Reply
2. 

   Giedre on 2015 16 birželio at 15:55

   Miela pastore,

   Aciu Jums uz atsidavima,meile,uz ta brangu laika kuri atiduodate tarnaudama bendruomeneje.Noriu taip pat padekoti Jusu vyrui Aidui,kad jo palaikymas buvimas ir ejimas kartu padeda Jums siame Dievo kelyje.

   Reply
   • 

     Anželika Krikštaponienė on 2015 17 birželio at 12:06

     Miela Giedre,
     nuoširdžiai dėkoju Jums už išsakytus palaikymo žodžius mūsų šeimai, Aidui ir man. Jo visa apimančios malonės Jums! 🙂

     Reply