„Teisus yra Viešpats visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose“.
(Ps 145, 17)

Raštas mums atveria teisų ir šventą Dievą, kuris neklysta, nesielgia nedorai, nemeluoja ir neišnaudoja. Pradžioje sunku patikėti, kad gali būti toks Tobulas Asmuo. Juk mus supa daug netobulumo… skriaudos, nesuderinamumas, pasimetimas, sutrikimas, nerimas, chaosas…

Žmonija, galvodama apie dievybes, dažnai suteikdavo joms savo savybes. Todėl nenuostabu, kad daugelio tautų dievai ir deivės kaip, antai, graikų mitologijoje yra sukurti žmonių, todėl puikiai perteikia žmonių elgesio ir psichologijos vingius, prakilnumą ir niekšybę, pakilimus ir kritimus, meilė ir neapykantą, bei yra besąlygiškai į juos panašūs. Žmonės galvojo, kad dievai elgiasi taip kaip jie, tik pastarieji turi didesnę antgamtinę galią ir valdžią. Jie pavydi, keršija, skleidžia melą, rezga intrigas, elgiasi savanaudiškai ir nesirūpina niekuo kitu, apart savęs. Tad pasąmoningai žmonės pratę mąstyti apie dievybę pagal save, dėl to, kad Dievo nepažįsta. 

Tačiau Biblijoje mes sutinkame tokį Asmenį, kuris netelpa į mūsų mato vienetus – Šventąjį, kuris bendrauja su nusidėjėliais, Geraširdį gydytoją tarp ligonių, Geriausią draugą, kuris aukoja savo gyvybę už klystančius draugus. Matant tai, atrodo tiesiog sutrinka visi vidiniai „matavimo prietaisai”, pakrikę, juda chaotiškai, lyg patekus į magnetinį lauką. Visas vidus skelbia anomaliją. Tokio Asmens mes dar nebuvome niekur sutikę… Jis yra mums neįprastas, elgiasi nesuprantamai. Jis yra absoliučiai dangiškas, t.y. visiška priešingybė mums. Todėl suprantama, žmogiškojo silpnumo kova ir pasipriešinimas Dievo Dvasiai bei šventam Jo dieviškumui. Juk kūnas yra priešingas Dvasiai, jis geidžia tai, kas neša mirtį, o Dvasia teikia gyvybę. Todėl mūsų mintys, protas, visa gyvensena priešinasi Dievui, kaip laukinis žirgas jodinėtojui, kol Jis pats Savo malone, meile laimi mus. Tuomet nusižeminame atgailaudami,.. o Dvasia pažaboja kūną ir mes išvystame mūsų Raitelio teisumą ir šventumą.