Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Vieningai įsišakniję Kristuje, arba Evangelijos žinios sklaida, ekumenizmo plėtra – 1997 / 2000 m. (IV)

2021 23 balandžio | Apybraižos, Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Apybraižos
  6. /
  7. Vieningai įsišakniję Kristuje, arba...

…Jums netrūksta jokios dovanos, belaukiant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apreiškimo. Jis ir išlaikys jus iki galo be priekaišto mūsų Viešpaties Jėzaus [Kristaus] dienai, nes Dievas, pašaukęs jus į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bendrystę, yra ištikimas.
(1 Kor 1, 7-9, Naujas ekumeninis vertimas)

Trečioje savo prisiminimų apybraižos dalyje kalbėjau apie tai, kaip plėtėsi dvasinis prabudimas mūsų šalyje, o kartu su juo plėtojosi ir draugystės ryšiai tarp naujai gimusių motininių (kurios įkūrė to pačio pavadinimo dukterines bendruomenes) charizminių evangelinių bažnyčių Lietuvoje ir užsienyje. Tai vyko maždaug pirmuosius septynerius metus, o nuo 1997 m. prasidėjo visų bažnyčių šaknijimosi į evangelinę mintį bei vyko tolimesnis Evangelijos sklaidos, ekumeninių santykių vystymosi procesas. Kaip žinia, bažnyčios augimas gali vykti įvairiomis kryptimis: į plotį, ilgį, gylį ir aukštį. Pastebėtina, jog tuo metu, praėjus pirmiems atgimimo metams, bažnyčiose ėmė gilėti teologinis mokymas, bažnyčios istorijos pažinimas, gimė bendros įvairios žodžio tarnystės formos ir išraiškos. Todėl rengėme ir viešus pažintinius renginius. Pavyzdžiui 1999 m. Šiauliuose mūsų bažnyčia surengė Krikščionybės istorijos seminarą, kuriame kalbėjo charizmatiškasis istorikas dr. Deimantas Karvelis, gitaromis skambino Artūro Chalikovo ir Aido Stonio duetas, klasikinius šokius atliko Judita Zdanavičiūtė. Šis visai Šiaulių visuomenei skirtas renginys, sudomino ne tik tikinčiuosius, bet pritraukė ir daugelio šiauliečių, kuriuos domina istorijos labirintai, dėmesį.

Be to bendromis bažnyčių pajėgomis pradėjome ugdyti pastorius, vyresniuosius ir tarnautojus naujai įkurtoms bažnyčioms, kurias ugdė bei prižiūrėjo Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos bažnyčių pastoriai ir misijų tarnautojai. Ilgainiui išryškėjo dviejų bendrijų, Vilniaus Biblijos centro „Tikėjimo žodis“ ir Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“, glaudesnis bendradarbiavimas. 1997 – 2000 metus išskirčiau kaip šių dviejų bendrijų suartėjimo metą, kuris davė savo vaisių.

Kaip gimė bendras laikraštis Ganytojas

Vienas pirmųjų bendrų projektų tapo laikraščio Ganytojas užgimimas (1997). Atsimenu, kaip viskas prasidėjo – buvau jo užsimezgimo ir gimimo liudininkė, komandinio triūso dalyvė. 1996 m. rudenį susitikę trijų bažnyčių – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – pastoriai bei laikraščių redaktoriai kalbėjomės apie pastebimus pokyčius bažnyčių spaudoje.

Tuo metu mūsų bažnyčios leido tris krikščioniškus laikraščius: Bažnyčios naujienas (nuo 1992 m. leido Vilnius), Tiesos žodį (nuo 1992 m. leido Šiauliai), Gerą žinią (nuo 1994 m. leido Kaunas). Paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje jautėme didelį rašytinio krikščioniško žodžio ir spaudos stygių, stokojome tikinčiuosius ugdančių dvasinių straipsnių, Evangeliją skelbiančios užrašytos žinios, todėl didesnės bažnyčios subūrė leidyklas, redakcijas ir pradėjo leisti laikraščius, o taip pat ir knygas (vien leidykla „Tiesos žodis“ per 1991 – 2016 metus išleido 16 skirtingų pavadinimų dvasinio ugdymo, psichologijos, teologijos knygų. Šiuo metu bažnyčioje veikia plataus literatūros asortimento knygynas bei elektroninė knygų parduotuvė internete: elknygynas.lt).

Kiekvienas iš aukščiau paminėtų laikraščių turėjo savo ypatumų, stipriųjų pusių. Bažnyčios naujienos sekdavo, aprašydavo ir skelbdavo naujausius įvykius, kas įvyko Vilniaus ir kitose bažnyčiose, krikščioniškame Lietuvos pasaulyje ir kitur. Tiesos žodis spausdino įdomias pažintis, interviu ir dvasinių pagrindų straipsnius, kuriuos rašė Šiaulių bažnyčios tarnautojai. Gera žinia turėjo įdomu skirtingų autorių verstinių straipsnių priedą, daug dirbo su vertimais. Šie laikraščių ypatumai lėmė ir būsimojo Ganytojo rubrikų įvairovę, apimtį.

Tą kartą, svarstydami laikraščių spausdinimo tendencijas, pastebėjome, kad tris laikraščius ėmė skaityti tie patys skaitytojai, laikraščių tiražai pradėjo mažėti, o leidybiniai krūviai ir kaštai augti. Tad ėmėme galvoti, kaip apjungti pajėgas ir leisti vieną laikraštį, skirtą visoms bažnyčioms, kurios nori toliau augti ir tobulėti. Nusprendėme iš trijų laikraščių palikti stipriausias jų skiltis: dvasinius straipsnius ir naujienas iš Bažnyčios naujienų, Kristaus mokymo pagrindus, interviu ir pažintis iš Tiesos žodžio, teminį priedą su verstiniais straipsniais iš Geros žinios. Kiek vėliau, apjungus trijų bažnyčių dailininkų, dizainerių ir vaikų tarnautojų pajėgumus, atsirado priedas vaikams – Piemenukas, kuris ėjo kartu su Ganytoju.

Pamenu, kaip su pastoriais ir komandos žmonėmis kalbėjomės, koks galėtų būti jungtinio laikraščio pavadinimas. Pasiūlymų buvo įvairių: Geroji Naujiena, Dievo sėkla, Uola ir t. t. Bet staiga pokalbio metu Aidas K. pasakė – Ganytojas. Tą akimirką visi vieningai išgirdome ir supratome, kad būtent šis vardas geriausiai išreikštų laikraščio viziją, tarnystės paskirtį – juk apjungsime pastorių bei pamokslininkų pajėgas rašyti straipsnius ir ganyti visų mūsų bažnyčių tikinčiuosius užrašytu žodžiu, liudijimais, pasakojimais, pamokymais, laikraščiui einant kas dvi savaites, o Kristus, kaip vyriausias Ganytojas, lankys žmonių sielas bei pasieks juos ne tik miestuose, bet ir pačiuose atokiausiuose Lietuvos kampeliuose.

Entuziastingai ėmėmės darbo. Trys redakcijos apjungė savo pastangas, pasidalijo atsakomybę už skirtingus puslapius – Vilniaus redakcija dirbo su dvasiniais straipsniais ir naujienomis, Šiaulių komanda – su pažintimis, interviu ir dvasinių pagrindų straipsniais, o Kaunas prižiūrėjo Ganytojo teminį priedą. 1997 m. sausio mėnesį paruošėme pirmąjį Ganytojo numerį. Tai buvo unikalus bažnyčių ir redakcinių kolegijų bendradarbiavimo projektas, kuris davė gerų vaisių ir rezultatų.

Paskutiniame laikraščio „Tiesos žodis“ numeryje (1996 m. gruodžio mėn. Nr 24 (90) redaktorė Inga Urbonavičiūtė rašė:
Jūsų rankose paskutinis mūsų laikraščio numeris.
Kartu su senaisiais metais baigiasi ir vienas krikščioniškos spaudos etapas – po Naujųjų Metų vietoje „Bažnyčios naujienų“, „Geros žinios“ ir „Tiesos žodžio“ jūs gausite „Ganytoją“.
Pirmame „Tiesos žodžio“ numeryje bažnyčios pastorė A. Krikštaponienė rašė: “Laikraštis – tai vienas iš būdų pasiekti žmogų, stiprinti, guosti, džiuginti jį, nes tiek sakytinis, tiek rašytinis žodis yra kelias į širdį. Trokštu, kad laikraštis atspindėtų krikščionių gyvenimą ir tikėjimą, būtų gyvas tikinčiųjų darbų ir veiklos liudijimas, skatintų meilę Jėzui, bažnyčiai, vienas kitam.
Telydi Viešpaties sėkmė laikraščio gimimą, augimą bei plėtimąsi“.
Užbaigdami „Tiesos žodžio“ metus ir pradėdami naują etapą, taip pat norime palinkėti:
Telydi Viešpaties sėkmė „Ganytojo“ gimimą, augimą ir plėtimąsi.

Pirmame gi „Ganytojo“ numeryje (1997 m. sausio 9 d.) skaitome aiškią naujo laikraščio viziją:
Tikėkime, jog šis trijų bažnyčių leidžiamas laikraštis yra vieningos Lietuvos bažnyčios pranašiškas ženklas.

Taigi daugiau nei du dešimtmečius Ganytojas ištikimai vienijo, ugdė, brandino tikinčiuosius ir pastorius. Jame buvo gausu autentiškų lietuviškų pastoracinių straipsnių, užrašytos unikalios tikinčiųjų patirtys, tikėjimo išgyvenimai, atsivertimo liudijimai, taip pat buvo gausu verstų dvasinių straipsnių, teologinių, istorinių, kultūrinių tekstų, lietuviškų giesmių, kurios gimė mūsų dienomis mūsų bažnyčiose. Manau, kad laikraštis skleidė evangelinėje erdvėje aktualią žinią, dalyvavo dedant pamatus, kuriant ir puoselėjant Lietuvos šiuolaikinę evangelinę teologinę ir kultūrinę mintį, perteikė Evangelijos žinią gražia lietuvių kalba.

Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad didelę Ganytojo naudą patyrė ir mūsų, Šiaulių bažnyčia, nes daugel kartų tikintieji aptardavo ir nagrinėdavo Ganytojo straipsnius namų grupelėse, dosniai dovanodavo jį savo artimiesiems, giminėms, draugams. Laikraštis tarnavo tikintiesiems, mokant juos sekti Kristumi kasdieniame gyvenime, jis prisidėjo ir prie Evangelijos sklaidos. Taip pat jis patarnavo ir man asmeniškai, kaip bažnyčios ganytojai. Pastoviai rašydama straipsnius lavinau gebėjimą raštu išreikšti tikėjimo žinią, augau dvasiškai, brendo teologinė mintis. Kai Evangeliniame Biblijos institute studijavau teologiją, laikraštyje rasdavau didelę gausą puikių teologijos, bažnyčios istorijos autorių straipsnių, kurie praturtino ir palengvino studijų procesą.

Žinoma, per praėjusius daugiau nei 20 metų Ganytojas ne kartą keitėsi: kito jo formatas, turinys, apimtis, redakcinės kolegijos sudėtis. Ganytojo redaktoriai, kurie savo kūrybingumu visada palaikė laikraščio sielą, buvo Valdas Bačkulis, Sonata Aleksandravičienė, Žaneta Lazauskaitė. O kur dar didžiulis būrys bendradarbių, savanorių: straipsnių autorių, vertėjų, tekstų korektorių, dizainerių, fotografų, dailininkų. Ačiū visiems už kruopštų darbą, puoselėjant lietuvišką evangelišką mintį! Kiekvieno indėlis unikalus bei svarbus. Laikraštis augo ir brendo kaip gyvas organizmas, kuris savo sukauptos medžiagos turtingu turiniu reikšmingai įsiliejo į šiuolaikinę internetinę erdvę ir papildė Bendrijos „Tikėjimo žodis“ svetainės resursus (anksčiau btz.lt, o dabar LEB’o svetainėje evangelija.lt).

Man teko garbė dalyvauti ne tik „Ganytojo“ užgimime (1996), bet ir dvidešimt metų (1997-2018) darbuotis laikraščio redakcinėje kolegijoje kartu su kitais bendrijos „Tikėjimo žodis“ pastoriais ir redakcijos žmonėmis.

TV laida Kertinis akmuo, Tarnystės mokykla ir akcija Vaikų Kalėdos – vieningos tarnystės ženklai

Kitas bažnyčių bendras projektas, kuriame teko dalyvauti nuo jo pradžios apie dvidešimt metų, buvo TV laida Kertinis akmuo (1996). Šios laidos iniciatoriumi buvo pastorius Giedrius Saulytis. Kertiniu akmeniu evangelijose vadinamas Kristus, kuris kaip visose statybose yra pirmasis akmuo, dedamas į statinio pagrindą, priimantis ant savęs pagrindinį krūvį. Tokia tapo TV laida Kertinis akmuo, skleidžianti „malonų Kristaus pažinimo kvapą“ Lietuvos žmonėms. Iki jos pasirodymo Lietuvoje neturėjome nei vienos televizijos laidos, kurioje būtų pamokslaujama evangelinių bažnyčių žinia – pamokslaujama Evangelija, naudojant šiuolaikines televizijos priemones. Nufilmuotose laidose skelbėme Kristaus slėpinį, dėjome tautiečių tarpe Kertinį akmenį, ant kurio, kaip pastebi apaštalas Paulius, stovi visas Dievo namų statinys. Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų (Ef 2, 19,20). Negali būti dedamas joks kitas krikščioniško tikėjimo pamatas, kaip tik Kristus. Tai buvo naujas reiškinys Lietuvos evangelinių bažnyčių istorijoje.

Pirmosios laidos imtos kurti nuo 1996 m. ir transliuojamos per vietines miestų televizijas, vėliau per Lietuvos ryto televiziją. Mes, šiauliečiai, 1996 – 2009 m. įvairiai bendradarbiavome su Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ TV laida Kertinis akmuo. Buvau pakviesta joje pamokslauti, taip pat šią laidą transliavome pradžioje per Šiaulių TV, o po to per Šiaulių kabelinę televiziją „Splius“, apimančią ne tik Šiaulius, bet ir kitus mūsų krašto miestus. Visų transliuojamų laidų Šiaulių regione finansinę naštą nešė Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“. Taip pat bažnyčia tuo metu dovanojo „Kertinio akmens” studijai dar vieną profesionalią kamerą, kuri buvo naudojama, kaip antroji kamera, laidų filmavimo metu. Stengėmės įvairiai prisidėti prie Vilniaus bažnyčios nešamos pagrindinės TV laidos kūrimo finansinės ir techninės naštos.

Pirmieji įrašai buvo filmuojami pastorių kabinetuose, vėliau prie „žaliojo ekrano“ studijoje, galiausiai, buvo įkurta originali įrašų studija su dizainerio Mindaugo Misiūno sukurtomis dekoracijomis Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ patalpose. Šiose laidose pamokslaujantys pastoriai tarnavome komandiškai, rotacijos būdu. Pirmieji TV „Kertinis akmuo“ pamokslininkai buvo pastoriai Giedrius Saulytis, Gabrielius Lukošius, Donatas Ivanauskas, Stasys Eidiejus ir aš. Mat vietinėse bažnyčiose jau eksperementavome su filmuotomis laidomis, kurias transliavome savo miestuose. Taip pat buvome įrašę ir keletą pastorių TV pokalbių, kai visi susirinkę, aptardavome metų įvykius mūsų bažnyčiose visos Lietuvos kontekste ir tai nufilmuodavome. Vėliau, 2001 m., formavosi kitas laidos formatas, daugiau koncentravomės į Evangelijos skelbimą, jos mokymą, o pamokslaujančiųjų komandą papildė jaunimo pastoriai ir kiti bendrijos ganytojai. Taip pat atsirado kitokių laidų: interviu, pažintys, renginių ir tarnysčių pristatymas.

Nuo bažnyčių įkūrimo pradžios supratome, kad Evangelijos sklaidai galima naudoti visas medijos formas: spaudą, knygas, TV laidas, bažnyčių interneto svetaines ir, galiausiai, socialinius tinklus. Tad žinia iš mūsų lūpų skambėjo įvairiomis priemonėmis, ir rašytine, ir kalbine forma, visą mūsų tarnystės laikotarpį.

Taip pat pastebėtina, kad medijų veikla vyko kolegialiai, komandiniai ir išreiškė sieki vieningai tarnauti bei ugdyti bažnyčias, skelbti Evangeliją tautoje.

Apjungtos vyresniųjų pastorių pajėgos padėjo išugdyti didžiulį bažnyčių pamokslininkų, tarnautojų, vyresniųjų ir pastorių būrį.

1998 – 2000 m. pradėjome dar vieną bendrą bažnyčių projektą – Tarnystės mokyklą, kurioje apjungėme pastoracines pajėgas, siekdami atliepi esantį bendruomenėse pastorių poreikį. Per pirmąjį tarnystės dešimtmetį anksčiau minėtos trys bendrijos įkūrė ir misijų pagalba prižiūrėjo ne vieną bažnyčią Lietuvoje. Tačiau tose bažnyčiose ryškėjo didelis vietinių ganytojų poreikis, kurie ten gyventų ir nuolat galėtų atlikti pastoracinę tarnystę. Siekdami paruošti diakonus, žodžio tarnautojus – pamokslininkus, pagalbininkus bažnyčių pastoriams, vadinamus vyresniuosius, bei pastorius ir vyresniuosius bendruomenėms, 1998 m. pradėjome „Tarnautojų mokyklą“ Vilniuje. Joje mokėsi įvairių bažnyčių tarnautojai, pamokslininkai, administratoriai ir tikintieji iš visos Lietuvos. Šioje mokykloje dėsčiau kartu su pastoriais Giedriumi, Gabrieliumi, Algimantas Braškys, Tomu Bukiu, Romu Tuominiu, istoriku Deimantu Karveliu. Tarnystės mokykloje mano dėstomos temos buvo pastoracinės krypties – „Pastoriaus dovana ir charakteris“, „Nuolatinė tarno pažanga“, „Komandinis tarnavimas“, „Tarnavimas ir pinigai“, „Tvirta viltis“.

Pabaigę šią mokyklą bažnyčių tarnautojai buvo paskirti ir ordinuoti savo motininėse bažnyčiose bažnyčių diakonais, vyresniaisiais bei pastoriais. 1999 m. Šiaulių bažnyčioje ordinavome, nuo bažnyčios pradžios tarnavusius, du vyresniuosius – Gintautą Tumulį ir Liną Atgalainį, kurie tapo mano pagalbininkais pastoraciniais klausimais. Taip pat paskyrėme ir ordinavome du pastorius ir misionierių: Romą Tuominį, buvusį Šiaulių misijos vadovą, paskyrėme Kuršėnų bažnyčios „Tiesos žodis“ pastoriumi, Nerijų Verdingą, buvusi Radviliškio bažnyčios administratorių, ordinavome Radviliškio bažnyčios „Tiesos žodis“ pastoriumi, Vytautą Sajauską skyrėme Pasvalio bažnyčios „Tiesos žodis” misionieriumi ir vyresniuoju.

Tarnystės mokykla atliepė į profesionalių bažnyčių tarnautojų paruošimo poreikį. Po šios mokyklos dauguma Lietuvos miestų bendruomenės įgijo savo ganytojus, vyresniuosius arba pastorius.

1998 m. buvo įspūdingi ir savo kelione į Izraelį. Ją organizavo pastorius Giedrius Saulytis, kaip piligriminę kelionę po biblines Izraelio vietas. Tų metų jau vėstantį rugsėjo mėnesį iš Vilniaus oro uosto pakilome lėktuvu, o leidomės karštame Tel Avive. Grupėje buvo per 50 žmonių, bažnyčių pastoriai, tarnautojai ir tikintieji. Kelionės metu, keliaudami iš miesto į miestą, daug bendravome, šlovinome, meldėmės, apmąstėme Kristaus gyvenimą, tarnavimą, mokymą, tai, ką Jėzus kalbėjo savo mokiniams ir to meto žmonėms. Kiekvienoje svarbesnėje stotelėje pastorius Giedrius dalinosi įžvalgomis iš Šventojo Rašto, o kartu vykę pastoriai meldėmės, šlovintojai giedojo, drauge panirome į dvasinę patirtį. Kristaus kapo sode, medžių paūksmėje, turėjome įsimintiną pauzę, stabtelėjimą – Viešpaties vakarienę. Ne mažiau įspūdinga buvo sutikti hebrajiškuosius Naujuosius metus. Mat, žydai gyvena pagal savo kalendorių ir metus skaičiuoja kitaip nei mes. Jie Naujuosius sutinka rugsėjo vidury. Pagrindinis patiekalas būna medus ir obuoliai. Juos valgydami visi linki vieni kitiems, kad metai būtų vaisingi ir saldūs. Kelionės įspūdžius sunku nusakyti žodžiais, nes ji paliečia visą žmogų – jo kūną, mintis, jausmus – plečia žmogaus kultūrinį, istorinį, biblinį ir dvasinį akiratį. Grįžus po kelionės dar ilgai atminty atgydavo egzotiniai Izraelio vaizdai, architektūra, rytietiška kultūra ir maisto paruošimo būdai, skaitant Šventąjį Raštą. Be to ši pastoricinė kelionė teikė ne tik poilsio sielai, bet ir tvirtino tikinčiųjų draugystės ryšius.

Išties, 1998 m. užderėjo bendrų tarnystės projektų gausa. Buvo daug naujų, dinamiškų vieningos tarnystės patirčių.

Tuo metu, Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis“, praėjusi konkursą tarptautinėje labdaros krikščioniškoje organizacijoje „Samariečio krepšys“ („Samaritan‘s Purse“, https://www.samaritanspurse.org), bendradarbiaujant su jais pradėjo vykdyti akciją „Vaikų Kalėdos“ (akcijos koordinatore Lietuvoje – Daina Saulytienė, 1998-2003). Tai buvo pats didžiausias krikščioniškas labdaros projektas Lietuvoje skirtas vaikams ir vienijantis skirtingas konfesijas, bažnyčias tarnauti jaunai kartai. Per pirmus 6 metus Lietuvoje buvo išdalinta virš 130 tūkstančių dovanėlių, pasakojant vaikams apie nuostabiausią Dievo dovaną kiekvienam žmogui – Jėzų Kristų!

Ši akcija savo pobūdžiu buvo unikali ir kartu didžiausia ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. „Vaikų Kalėdų“ tikslas – suteikti vaikams džiaugsmą ir viltį bei papasakoti Gerąją Naujieną apie Dievo meilę kalėdiniu laikotarpiu. Pirmiausia ji buvo skirta pasiekti labiausiai atstumtus ir socialiai pažeidžiamus vaikus, skurdžiausiuose pasaulio regionuose, miestuose, rajonuose.

Kasmet artėjant Kalėdoms JAV, Kanadoje bei daugelyje Vakarų Europos šalių įvairios organizacijos ir bažnyčios, vaikai ir suaugę į batų dėžutes surenka dovanėles kenčiantiems pasaulio vaikams. Vėliau šios dovanėlės kartu su knygelėmis, pasakojančiomis apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, yra siunčiamos į nepasiturinčias šalis. Taip šie žmonės parodo savo meilę ir rūpestį kitose šalyse gyvenantiems vaikams.

Mūsų bažnyčia, šioje akcijoje Lietuvoje dalyvavome nuo pat pradžių. Iš karto ėmėme ant savo pečių administravimo krūvį Šiaulių regione, t. y. rūpinomės dovanėlių atvežimu ir išskirstymu visoms Šiaulių regiono bažnyčioms ir denominacijoms. Šiauliuose šią veiklą koordinavo mūsų bažnyčios vaikų-paauglių pastorė Rasa Mardosaitė, o jai talkino dauguma bažnyčios tikinčiųjų. Dalyvavimas „Vaikų Kalėdų“ akcijoje bažnyčiai atnešė daug įvairios ir prasmingos patirties bei teikė didelio džiaugsmo. Nuostabu buvo matyti bažnyčios vaikus ir paauglius kūrybingai tarnaujančius šventiniuose renginiuose kartu su vadovais, o pakviestų ir susirinkusių vaikų degančias akys, kai jie gaudavo dovanėles, buvo didžiausia padėka už įdėtą triūsą.

Link krikščionių vienybės – ekumenizmo plėtra

Kai bandau prisiminti pirmuosius ekumeninius santykius, iš karto į atmintį iškyla asmeniniai susitikimai ir pokalbiai su skirtingų bažnyčių pastoriais, kunigais, vadovais nuo 1990 metų. Labai anksti užsimezgė ryšys su buvusiu Šiaulių Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastoriumi Otonu Balčiūnu, jo žmona Raimonda Balčiūniene, broliu Vitoldu Balčiūnu, o vėliau ir pastoriumi Valdu Vaitkevičiumi (leidyklos „Jona“ vadovu, 1995), kuris kartu su Vitoldu darbavosi leidykloje „Jona“. Su Otonu ir Raimonda neretai pabendraudavome tikėjimo, krikščioniško pilietiškumo, evangelizmo temomis, mėgdavome leistis į gilesnius pastoracinius pokalbius. 1991 m. esu ne kartą aplankiusi jų bažnyčios maldos ir Biblijos studijas, evangelizacinius renginius. Vėliau, po 2000 metų, su Otonu ir Raimonda draugavome šeimomis iki jų išvykimo į JAV.

Nuo devyniasdešimtųjų metų gana glaudžiai bendravome ir bendradarbiavome su Šiaulių evangelikais baptistais ir jų šviesios atminties pastoriumi Pavelu Pavlovičiumi Volodko evangelinės spaudos lauke. Jis buvo dažnas svečias mūsų bendruomenėje, mėgdavome padiskutuoti apie tarnystę ir teologiją, jį ne kartą kalbino įvairiomis temomis mūsų laikraščio „Tiesos žodis“ redaktorė Inga Urbonavičiūtė.

Kaip bažnyčia, glaudžiai bendravome su abejomis aukščiau paminėtomis evangelinėmis bažnyčiomis. Keisdavomės krikščioniška literatūra, gaudavome skaityti rusų kalba Biblijas bei krikščionišką spaudą, kartu ją platinome.

1991 m. neretai susitikdavome ir su katalikų kunigu Arnoldu Valkausku, kuris tuo metu tarnavo Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčioje. Iš jo gaudavome, kaip neseniai įtikėjusi jaunuomenė, lietuviškus Česlovo Kavaliausko vertimo Naujuosius Testamentus. Jam buvo įdomu su mumis bendrauti. Jis mus pakvietė į filmo „Egzorcistas“ (1973) peržiūrą klebonijoje ir diskusiją po filmo krikščioniškojo egzorcizmo tema, kuria pats domėjosi ir gilinosi nuo seno.

Taip pat tuo laikotarpiu, 1991-1992 m., mūsų bažnyčią gana dažnai aplankydavo neseniai į Šiaulius atvykęs gyventi bei tarnauti liuteronų kunigas Romas Pukys su žmona Asta.

Tad, akivaizdu, jog Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“ nuo savo užgimimo pradžios puoselėjo ekumenišką dvasią, bičiuliškus ryšius bei santykius su kitų konfesijų bažnyčiomis. Bendruomenių, pastorių bendrystė buvo pagarbi ir įvairiapusiška. Todėl ankstyvuoju laikotarpiu visuomenėje mums primetami „sektantiškumo“ stereotipai neturėjo pagrindo, o labiau bylojo apie religinės netolerancijos lygį buvusį to meto posovietinėje visuomenėje.

Maždaug 1993–1997 m., tuo laikotarpiu buvęs Šiaulių miesto meras Alfredas Lankauskas ne kartą kvietė visus Šiaulių, ir tradicinių, ir netradicinių bažnyčių, pastorius bei kunigus į maldos pusryčius, kuriose ir man teko dalyvauti. Tai buvo visiškai nauja miesto vadovo iniciatyva. Merui Alfredui Lankauskui buvo nesvetima ekumeninė patirtis. Jis pasakojo, kad užaugo tarpdenominacinėje šeimoje, kai vienas iš tėvų buvo katalikas, o kitas – evangelikas. Šiuose susitikimuose meras domėjosi kiekviena miesto bažnyčia, jos savitumu, istorija, poreikiais ir kaip bažnyčios pasitarnauja miesto bendruomenei. Merijos organizuojamuose susitikimuose susipažinome su visais mieste tarnaujančiais dvasininkais.

Vis tik, svarbu pastebėti, jog ekumeninis judėjimas mūsų mieste įgijo naują dimensiją, pagreitį ir išraišką, kai 1998 metais į Šiaulius atvyko šviesios atminties Jungtinės metodistų bažnyčios kunigas emeritas Kingsley Halden iš Anglijos. Dar tais pačiais metais jis aplankė visus Šiaulių miesto krikščioniškų bendruomenių pastorius ir kunigus, asmeniškai susipažino, pabendravo su kiekvienu ir kvietė kas mėnesį mieste organizuoti dvasininkų ekumeninę bendrystę.

Labai gerai atsimenu pirmąjį savo susitikimą su kun. Kingsley, kai į mano kabinetą įėjo neaukšto ūgio, kiek žilstelėjęs, malonios išvaizdos, vyresnio amžiaus juodaodis. Mūsų susitikimas bei pokalbis buvo labai šiltas, įvairiapusiškas ir įdomus. Kingsley nuoširdžiai domėjosi bažnyčios istorija, jos ypatumais ir mano tarnyste. Vėliau papasakojo apie savo tarnystės ilgą kelią ir vidinę, dvasinę viziją bei aistrą, kurią puoselėjo daugiau kaip trisdešimt metų – ekumenizmą, krikščionių vienybę. Pasakoja apie savo draugus iš įvairų konfesijų. Jau pirmame susitikime jis pasiūlė pradėti kartą per mėnesį susitikinėti visiems miesto ganytojams ir kartu ruoštis Krikščionių maldos už vienybę savaitei, kuri vyksta kiekvienais metais sausio 18 – 25 dienomis jau daugiau nei 100 metų. Dalindamasis savo trijų dešimtmečių ekumenizmo patirtimi Anglijoje ir Europoje, jis atvėrė mums, ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje, visiškai naują krikščionių vienybės ir bendrystės dimensiją. Jo dėka, asmeniškai aš, aiškiai supratau ir patyriau, kad skirtingų konfesijų, tradicinių ir netradicinių bažnyčių tikintieji gali ne tik kartu pagarbiai melstis, tarnauti, bet būti nuoširdžiais draugais, broliais ir sesėm Kristuje. Tą kartą Kingslio pristatyta vizija pagavo ir mano širdį, iš karto patikinau, kad dalyvaučiau tokioje ekumeninėje bendrystėje bei veikloje.

Tad nuo 1998 m. rudens, kunigo Kingsley pakviesti, pradėjome kas mėnesį susitikinėti ekumeniniuose pastorių ir kunigų rytmečiuose, kas kartą kitos bažnyčios patalpose. Meldėmės, studijavome Raštą, ruošėmės Vienybės savaitei. Panašūs susitikimai vyksta ir iki šių dienų. Na, o 1999 m. sausio 18 – 25 dienomis, vėlgi Kingsley raginimo dėka, pirmą kartą Šiauliuose suorganizavome ekumeninę visų bažnyčių maldą už Krikščionių vienybę. Ji vyko keliose vietose: pirmiausia, visi pakviesti kun. Kingsley, pradėjome Maldą už krikščionių vienybę savaitę metodistų bažnyčioje, o baigėme Šiaulių katedroje, pamaldoms vadovaujant vysk. Eugenijui Bartuliui.

Be kita ko 2000 m. (dar keltą metų po to), pirmą kartą atšventėme ir ekumenines Jaunimo Sekmines su jaunimu iš skirtingų bažnyčių Šv. Jurgio parapijoje (tuomet kun. Gintas Sakavičius). Bažnyčioje organizavome Sekminių pamaldas su jaunimo pasirodymu. Po jų parapijos namų kieme užkūrėme didelį, simbolinį Šv. Dvasios liepsną simbolizuojantį laužą. Prie laužo giedojome giesmes, dvasininkai dalinosi įžvalgomis, visi vaišinomės. Tai buvo kaip pranašiško ženklo kilusi maža kibirkštėlė į dangų, skelbianti, kad ateityje Šiauliuose ekumeniškai puoselėsime Sekminių miesto viziją ir Dvasios išliejimo dvasingumą.

Taip užsimezgė net tik visų Šiaulių bažnyčių ilga ekumeninės bendrystės ir tarnystės kelionė Šiauliuose, kuri vis dar tęsiasi, auga ir vystosi iki šiandien, bet ir asmeninė, giliai praturtinanti, pastoracinė draugystė su kun. Kingsley, trukusi iki jo mirties 2011 m. Jis buvo puikus ekumeninės draugystės ir tarnystės Viešpačiui iki gyvenimo pabaigos pavyzdys.

Užbaigsiu šią apybraižos dalį kun. Kingsley Halden žodžiais, kuriuos mėgdavo kartoti ekumeninėse pamaldose, kas yra svarbiausia visiems krikščionims:

Supraskime, visai nesvarbu, kokių tradicijų, nuostatų, vidinių kanonų ir susitarimų laikosi įvairių denominacijų tikintieji. Svarbiausias klausimas yra, ar jie tiki ir garbina Jėzų. Būtent Jėzuje, mes visi esame broliai ir sesės.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai