Kieno valią vykdome?
Pakalbėkime apie Viešpaties valią mums, Dievo žmonėms.
Kartą Jėzaus mokiniai prisiartino prie Mokytojo ir prašė pamokyti juos melstis. Vėliau pavadintoje, maldoje “Tėve mūsų”, Viešpats nurodė svarbiausius žmogaus poreikius, į kuriuos atsako Dievas. Pirmasis, aiškiai išreikštas kiekvieno žmogaus poreikis – bendravimas su dangiškuoju Tėvu, Jo pranašumo matymas, Jo vardo ir tobulų Viešpaties nuostatų, kuriais remiasi Dievo karalystė, aukštinimas, jų siekimas. Be to, Jėzus moko ieškoti ir melsti Dievo valios: “tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje”(Mat 6,10).
Kiekvienas žmogus, sąmoningai ar ne, širdies gilumoje trokšta kažkam priklausyti ir vykdyti jo valią. Taip jau yra – kam priklauso mūsų širdis, siela ir protas, to valią ir vykdome. Sutikite, žmogus gali labai nuo daug ko priklausyti. Pavyzdžiui: nuo asmenų, nuo materialių vertybių, nuo žalingų ydų ir įpročių, nuo tam tikros pasaulėžiūros, ideologijos, religijos, filosofijos… Todėl mus supa įvairių valių padariniai. Nuodėmingos prigimties valia atneša sugedimą, kritimą ir mirtį… Materializmo valia kreipia į tarnavimą regimoms vertybėms ir veda į materialių turtų vergystę… Idėjos gali apšviesti arba paklaidinti, jos leidžia atpažinti tikrovę arba visiškai panardina į iliuzijų pasaulį…
Jėzus bando savo mokiniams, o kartu ir mums, paaiškinti, kad geriausia ir nuostabiausia žmogui priklausyti nuo savo Kūrėjo, nuo tikrojo dvasinio Gimdytojo – dangiško Tėvo. Jo valia mums nėra ir negali būti griaunanti, žalinga ir neteisinga. Koks gimdytojas stengtųsi pakenkti savo atžalai? Nebent apakintas visiškos nedorybės ir tamsos. Tai argi Dievas, būdamas geras, šventas ir teisingas, nepasirūpintų savais vaikais kur kas tobuliau nė žmonės?
Viešpaties valia – mūsų vidinis pasikeitimas
Kai išgirstame žodžius “Dievo valia”, tuoj pat iškyla tam tikras supratimas apie ją. Pastebėjau, kad dažniausiai ją siejame: su vieta, kur mes turėtume eiti arba būti; su laiku, kuriame gyvename arba kokiu laiku turime kažką daryti; su veiksmais, kuriuos turime atlikti; su Dievo palaiminimais ir pažadais, kurie turi išsipildyti mums. Visi išvardinti dalykai tinka Dievo valios apibūdinimui. Bet mes niekada nepagalvojame, kad Dievo valia mums gali būti mūsų vidinių savybių pakeitimas, mūsų širdies suminkštinimas, jautrumo Dievui formavimas. Juk žinome kaip nuodėmė užkietina širdį ir padaro žmogų visiškai nejautrų Dievui. Kažkas yra pasakęs: “Kas švelnus nuodėmei, tas negali būti jautrus Dievui”. O, kaip mes mėgstame nuolaidžiauti savo norams, įgeidžiams ir malonumams.
Dažniausiai norime, kad keistųsi vieta, laikas, veiksmai, kuriuos turime daryti, tik ne širdis. Mums lengviau daryti, ką mums nurodo iš aukščiau, nė leisti Dievui pakeisti mūsų vidų. Todėl kai galvojame, jog Dievo valia siejasi su išoriniais reiškiniais, mąstome apie ją Senojo Testamento kategorijomis. Elgiamės paklusdami raidės įstatymiškam vykdymui, kuris širdies negali pakeisti. Senajame Testamente matome kaip Dievas liepia savo žmonėms atlikti konkrečius Įstatymo įpareigojimus, veiksmus, apeigas, nes išrinktoji tauta nebuvo atgimusį ir neturėjo Dievo dvasios savy. Dievo valia buvo įvykdyti Įstatymą. Ir reikėjo tam beatodairiškai paklusti. „Jeigu ta pirmoji sandora būtų be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. Jis sakė, peikdamas juos: Štai ateina dienos, – sako Viešpats, – kai Aš su Izraelio namais ir Judo namais sudarysiu naują Sandorą. Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną <…> Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, ir būsiu jų Dievas, ir jei bus mano tauta. Ir nė vienas nebemokys savo artimo nei savo brolio, sakydamas: ‘Pažink Viešpatį!’, nes visi mane pažins nuo mažiausio iki didžiausio“ (Žyd 8, 7 – 11)
Kas mums turėtų būti svarbiau?
Naujajame Testamente, Naujojoje Sandoroje kirtis dedamas ne į darbus, bet tikėjimą. Dievas daugiau kalba ne ką daryti, nes Šv. Dvasia įrašė Jo tautos žmonių širdyse ir protuose dievo karalystės nuostatus, bet pabrėžia būvį Jame.
Nes tokia Dievo valia — jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje, o ne aistringame geiduly, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo; kad nė vienas neperžengtų ribų ir šituo dalyku neapgaudinėtų savo brolio, nes Dievas už visa tai keršija, kaip jau esame įspėję ir patvirtinę.
Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui. Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris ir davė mums savo Šventąją Dvasią.1 Tes 4,3-8
Akivaizdu, kad Dievas siekia mūsų širdies – Viešpats trokšta mūsų šventėjimo, kad dvasinė ir dieviška prigimtis vis labiau darytų įtaką mums. Todėl kas atmeta vidinių pasikeitimų svarbą, ne žmogų atmetą, bet Dievą. Savo gyvenime turėtume teikti prioritetą tirti savo širdį. Svarbiau ne tik domėtis, ką turėtume daryti, bet kas, iš tiesų, esame ir kaip darome, tai, ką darome. Ne tiek svarbu kokį darbą atliekame – tvarkomės namuose, dirbame, bendraujame, šloviname ar pamokslaujame, bet ar Kristaus asmuo matosi mumyse. Mums duota gyventi dvasinį gyvenimą ir vykdyti Dievo nuostatus.
Ef 5, 15-1 Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos.
Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.
Apaštalas neieško švelnių žodžių tiems, kurie nesirūpina savimi. Vadina kvailiais, nuvertinančiais gyvenimą savo pačių poelgiais. Gyvenimas per trumpas – dienos piktos, kad galėtum leisti jas beatodairiškai. Paulius ragina pažinti Dievo valią, kad taptume išmintingos širdies, branginančiais laiką.
Dievo sekėjai
Kristus atėjo su nauja gyvenimo jėga, sugebėjimu gyventi Dievo sūnaus gyvenimą, ko negalėjo padaryti joks mirtingasis. Jis ir mums davė Savosios Dvasios, kad būtume Jo vaikais.
Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.
Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui (Ef 4,30-3; Ef 5,1-2).
Tokia yra Viešpaties valia mums, kad būdami Dievo sekėjais kas dieną, būtume malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems – panašūs į Kristų. Kai ryte pabundame ir galvojame, ko Viešpats laukia iš manęs, nemanykime, kad kasdien bus ypatingi darbai, išskirtinės užduotys. Jis nori, kad sektume Jo maloningumu, gailestingumu, atlaidumu, brolybe ir meile. Jei taip seksime Dievu, tai neišvengiamai padarysime kažką reikšmingo artimui. Juk būti Kristaus sekėju, tai būti maloniu, gailestingu, atlaidžiu, pasiaukojančiu. Pati kvapniausia auka Jam, kai miršta mūsų savanaudiškumas. Kai prarandame save dėl Jo, atrandame gyvenimą šeimoje, bažnyčioje, bendravime, Dievo pažinime.
Užbaigsiu apaštalo Pauliaus maldos žodžiais.
Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu;( Kol 1, 9-10).
Tobulas Dievo valios pažinimas susijęs su Jo pažinimu ir noru Jam patikti. Viešpats trokšta, kad diena iš dienos vyktų geri poslinkiai mūsų viduje, o gyvenimas taptų panašus nuostatom, išmintimi ir dvasinėm savybėm į Jėzaus gyvenimą.
2001, rugsėjis
0 Comments