„Kartais mes meldžiamės už tuos, kuriuos mylime, kuriems kažko reikia ir kuriems patys negalime padėti.
Kartais mes net nežinome, kaip pasielgti būtų teisinga, nerandame žodžių padėti net labiausiai mylimiems.
Kartais suvokiame, kad padėti niekuo negalima ir gariausia būtų patylėti, nors norėdami pagelbėti galėtume paaukoti net gyvybę…

Tuomet turėtume atsigręžti į Dievą, pavesti viską Jam ir pasakyti:
„Dieve, tu viską žinai ir visus tobulai myli, apkabink šį žmogų, priglausk jį ir padaryk tai, ką norėčiau padaryti aš, bet negaliu”.
Malda yra įsipareigojimas, ir negalime nuoširdžiai melstis už tuos, kuriems patys nesame pasiruošę padėti.”

Antonijus Surožietis (Anthony Bloom, 1914 – 2003 m.) – garsus stačiatikiu vyskupas gimė rusų diplomatinės tarnybos darbuotojo šeimoje. Tėvo šeima, kilusi iš Škotijos, įsikūrė Rusijoje Petro I laikais, motina buvo kompozitoriaus Aleksandro Skriabino giminaitė. Po Rusijos revoliucijos šeima emigravo ir įsikūrė Prancūzijoje. Berniukas augo be religinio auklėjimo, tačiau būdamas keturiolikos metų išgirdo vieno žinomo pamokslininko pokalbį su jaunimu apie krikščionybę. Jis sukėlė jaunuoliui daug klausimų ir abejonių. Tada, grįžęs namo, Antonijus nusprendė perskaityti trumpiausią Evangeliją – Morkaus. Ją rado pas mamą. Tuomet Dievas ir pagavo Antonijų per trumpus Morkaus Evangelijos žodžius. Galiausiai, tai nulėmė visą jo gyvenimo kryptį – tapti Viešpaties tarnu.
Citata iš garsiausios jo knygos Gyventi malda.