Kitą dieną po šlovingo įžengimo į Jeruzalę, Kristus iš Betanijos grįžo į šventyklą mokyti. Priėję aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji klausė, kokią Jėzus turi teisę tai daryti?

Jėzus jiems prabilo daugeliu palyginimu, kurie atvėrė didžiūnų teisuolišką širdį, kuri save aukština, o kitus smerkia, tame tarpe ir patį Dievo Sūnų – Jėzų. Aukštieji kunigai suprato, kad Jis kalbėjo apie jų šventeiviškumą, pasipūtimą ir tuščią religingumą, todėl norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios, kuri laikė Jį pranašu (Mt 21, 23 – 44).

Vienas palyginimas skambėjo taip:
„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą, priėjęs prie pirmojo, tarė: ‘Sūnau, eik ir padirbėk šiandien mano vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau nuėjo. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. Kuris iš jų įvykdė tėvo valią?”. Aukštieji kunigai atsakė: „Pirmasis”. Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus ir jūs juo netikėjote. O muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo. Bet jūs tai matydami nei vėliau neatgailavote ir netikėjote”. (Mt 21, 28-32)

Kaip dažnai ir šiandien manome, kad tikėjimo verti tik „dori, kilnūs ir labai padorūs” religingi žmonės. Jėzus gi aiškiai atskleidė teisuoliškos ir savimi perdėm patenkintos „dorybės” klastą. Jėzaus akyse neveidmainiškai tikintys ir nuoširdžiai pergalvojantys savo gyvenimą pilną įvairių suklupimų, palydėtų atgailos, yra tikro tikėjimo pavyzdžiai. Ne tie, kurie išoriškai atrodo religingi, bet tie, kurie širdyje gręžiasi paklusti Dievui, eina į Dievo karalystę pirmi.

Jei vertinsime gyvenimą pagal išorinį kilnumą ir religingumą, galime apsigauti, kaip ir tomis dienomis fariziejai, kurie manė, kad jie geriausi. Deja, jie tik lūpomis garbino Dievą, o širdimis buvo toli nuo Jo.

Saugokime širdis tikėjimo nuoširdume!