Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Kai moterys eina semti vandens (Pr 24, 11), arba moterų pastorių susitikimas

2015 12 gegužės | Reportažai, Straipsniai, Straipsniai moterims, Trumpai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Straipsniai moterims
  6. /
  7. Kai moterys eina semti...

PastorėsŠventasis Raštas atveria mums, kad senajame pasaulyje piemenimis buvo ne tik vyrai, bet ir moterys, kurios saulei nusileidus eidavo prie vietovės šulinio girdyti savo ganomos kaimenės arba semti vandens artimiesiems, namiškiams.

Šiais Senojo Testamento žodžiais pavadinau savo žinutę, nes jie gana tiksliausiai atspindi neformalų tarpdenominacinį moterų pastorių susitikimą, kuris įvyko Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ raštinėje gegužės 12 d. 11 val.

Visos rinkomės prie Kristaus, kaip prie Gyvojo šulinio, Gyvybės versmės, vedamos vidinio atgaivos lūkesčio, su naujų pažinčių troškimu. Susitikime dalyvavo 8 moterys ganytojos. Trys viešnios iš Jungtinių Amerikos Valstijų: dr. Pam Cole – JAV presbiterionų bažnyčios pastorė, Caroline Brownlee – gydytoja ir presbiterionų bažnyčios diakonė bei Joy Boone – šiuo metu kartu su vyru Thomu Boonu tarnautjanti Lietuvoje, LCC universitete. Taip pat buvome ir penkios tarnautojos iš Lietuvos: Sandra Daktaraitė – Klaipėdos baptistų bažnyčios tarnautoja, Jurgita Kučinskienė – Raseinių bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorė, Sanna Karosas – Klaipėdos miesto bažnyčios pastoriaus Sauliaus Karoso žmona ir bažnyčios tarnautoja, Rasa Mardosaitė – krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vaikų-paauglių pastorė ir aš. Saulėtas pavasario rytas, žydintys sodai ir pienių geltoniu nubarstyti laukai šviesiai nuteikė maloniam susitikimui, džiaugsmingoms akimirkoms.

PastorėsNors susirinkome iš skirtingų kultūrų ir įvairių evangelinių bažnyčių, vos susitikusios, iš karto atradome daug bendro: meilę Kristui, vieną Dvasią, evangelinį mokymą ir panašią pastoracinę tarnystės patirtį. Susitikime liejosi dosnumo, džiaugsmo ir empatijos dvasia. Išgirdome asmeninius tikėjimo, tarnavimo ir pašaukimo liudijimus, kalbėjome apie šiuolaikinės kultūros keliamus iššūkius šiandienos tikintiesiems Lietuvoje ir JAV, aptarėme tarnaujančių moterų padėtį abejose tautose. Temų bei minčių įvairovė veržėsi kaip iš gausybės rago ir keitė vieną kitą, žaidė ir žaižaravo mūsų tarpe, nelyg saulės spinduliai raibuliuojančiame vandeny. Norėjome kuo plačiau sužinoti viena apie kitą, kaip įtikėjome, atradome ganytojišką pašaukimą, kaip išgyvename panašias pastoracines situacijas skirtinguose kultūriniuose, socialiniuose kontekstuose. Visos jautėmės skalaujamos ir girdomos Viešpaties vandenų ir srovių. Kiekvienos liudijimas buvo tarsi nuostabus Viešpaties brangakmenis, kurį Jis pats apdirbo Savo rankomis, Savo dirbtuvėse.

Dr. Pam Cole, nors pastoriauja gana konservatyvioje JAV presbiterionų bažnyčioje, kur moterų tarnystė yra pripažįstama kaip išskirtinė, save vadina evangelike – charizmininke, kuri tvirtai išpažįsta esmines tikėjimo tiesas ir pripažįsta Šventosios Dvasios veikimą bei dovanas šiandienos Bažnyčioje. Būdama 16 metų, kai Valstijose vyko charizminis prabudimas (apie 1970 m.), ji patyrė stiprų Šventosios Dvasios prisilietimą, kuris lėmė jos pastoracinį pašaukimą. Nors pradžioje Pam baigė teisės studijas, vis tik būdama 20 metų, girdėdama aiškų Dievo raginimą atsiduoti pastorystei, stojo studijuoti į seminariją, kur teologiją ir pastoraciją studijavo beveik vien vyrų tarpe (be jos buvo dar viena moteris). „Konservatyvioje bažnyčios aplinkoje ir šiandien padėtis ne daug kuo pasikeitė. Vis dar dažnai jaučiuosi ganėtinai vieniša kaip moteris pastorė“, – pastebi Pam ir ragina kitas kuo daugiau papasakoti apie save.

Sandra Daktaraitė, ne pirmos kartos krikščionė, priklauso seniausiai baptistų bažnyčiai visame Klaipėdos krašte – Klaipėdos baptistų bažnyčiai. Ji yra šios bažnyčios vyresniųjų taryboje, kuri rūpinasi bažnyčios mokymu ir ganymu. Prieš metus buvo ordinuota kaip šios bažnyčios tarnautoja. „Mūsų bendruomenėje moterys nevadinamos postorėmis, bet gali būti ordinuojamos tarnautojomis“, – sako Sandra. Pabaigusi teologijos magistro studijas Prahos seminarijoje, grįžo į Lietuvą, į savo bendruomenę ir šiuo metu mąsto apie įvairias galimybes tarnauti. „Bręstant krikščioniui, pasaulis prasiplečia ir jis tampa didesniu nei tik viena bendruomenė, kurioje augi, ar tarnauji. Pasaulyje gali tarnauti Dievui įvairiai“, – samprotauja Sandra.

Carolinos Brownlee istorijoje labiausiai nustebino, jog ji yra 11 kartos presbiterionų tikėjimo ainė. Joje galėjome matyti, kaip veikia Dievo ištikimybė kartose. „Įdomiausia tai, kad nei vienoje mūsų protėvių kartoje nepasireiškė atviras maištas prieš Dievą. Vertiname šį reiškinį kaip didelę Dievo dovaną. Nors, kai buvome jauni, galvose banguodavo įvairių minčių, vis tik tikėjimas organiškai augo iš kartos į kartą“, – pastebi Carolina, šiuo metu dirbanti gydytoja ir bažnyčioje tarnaujanti kaip diakonė.

Taip pat visas palietė širdingas, jautrus ir atviras Joy Boone pasakojimas apie savo tikėjimo, tarnystės ir gyvenimo kelią. Sekdama vyrą, paliko verslininkės – bankininkės darbą JAV ir atvyko į Lietuvą jam padėti. Visas susirinkusias ypač guodė Joy pasakojimas apie sunkesnes gyvenimo patirtis. Paklausta, kaip sekasi integruotis Lietuvoje, pajuokaudama pasakė, jog kol kas didžiausi iššūkiai – kalba ir klimatas. „Misionieriaus gyvenimas – tai gyvenimas tarp dviejų pasaulių – savo tautos ir tautos, kurioje tarnauji. Kai būnu Lietuvoje ilgiuosi namų ir artimųjų, kai būnu Valstijose ilgiuosi Lietuvos, draugų ir bendražygių, esančiu čia“, – atsiveria Joy.

Netikėta ir maloni buvo pažintis su Sanna Karosas, kuri būdama švedė, kartu su vyru Sauliumi jau septyniolika metų gyvena Lietuvoje. Jie susitiko LCC universitete, sukūrė šeimą ir pradžioje mąstė vykti į Švediją, kad per vieną ar kitą misiją galėtų išvykti tarnauti į Afriką. Tačiau ilgainiui suprato, kad misija yra ten, kur Dievas tave pasodina, gali būti toje tautoje, kurioje gyveni, toje bažnyčioje, kurioje tarnauji. Sužavėjo Sannos pasišventimas penkiems vaikams, kuriuos šiuo metu šeima augina. Įdomus derinys: labai šiuolaikiškai atrodanti, išsilavinusi moteris, sąmoningai pašvenčia save motinystės misijai. Tuo tarpu postmoderniame amžiuje vis dažniau pasigirsta jau stereotipiniu virstantis vertinimas, kad šiuolaikinei moteriai karjera svarbiau nei šeima. Klausydama Sannos, galvojau, kad kiekviena moteris turi savitą, unikalų likimą Viešpatyje, kuris dažnai perauga mus pačias nesavanaudiškos meilės dėka. Svarbu vykdyti savo pašaukimą Jame ir nesižvalgyti į šalis, bet klausyti Jo valios.

Pastorės Jurgitos Kučinskienės pasakojimas padvelkė lietuviškos duonos kvapu. Ji, mūsų duona – ta pati sodri, skani, pati gardžiausia pasaulyje, ir vis nauja. Panašiai skambėjo ir Jurgitos žodžiai artimai, suprantamai, bet ir naujai. Jurgita pastebėjo, kaip nelengvai tenka derinti tris skirtingus laukus gyvenime: atsakingas pareigas darbe – ji dirba nemažame Raseinių miesto fabrike, pastoracinę tarnystę bažnyčioje ir motinystę. Jurgita įsipareigoja visom trim sritims, bet labiausiai šeimai. Nenuilstamo, atsakingo triūso dėka ji pastebi gerą vaisių vaikų gyvenime, kai jie renkasi tikėjimo kelią savo kasdienybėje, nedidelėje bendruomenėje, kai prisideda tikinčiųjų skaičius bei darbe, kai viskas klostosi sklandžiai.

Pastorė Rasa Mardosaitė pristatė save, kaip „mažutėlių piemenaitę“ – vaikų pastorę. Savo tarnystę ji mato nelyg pagalbą tėvams vesti vaikus prie Kristaus. „Tėvai yra tikrieji savo vaikų ganytojai, aš jiems tik padedu rodyti savo vaikams kelią Dievop“. Taip pat Rasa tebekoordinuoja, ilgiau nei dešimt metų, „Vaikų Kalėdų“ projektą, kuris yra puikiai žinomas Amerikoje tarp visų konfesijų. Tad Rasa savy aptinka, kad šiuo metu jai patinka tarpdenominacinė ir globali vizija, kuri nusidriekia tarp bažnyčių ir tautų.

Trys bendrystės valandos tiesiog tirpte ištirpo. Jų metu buvome atgaivintos, padrąsintos Viešpaties veikimo sesių gyvenime. Tiesiog visos sėmėme iš Šulinio Dvasios vandenį, kuris gaivino dvasiškai. Supratome, kad panašaus pobūdžio susitikimai yra gyvybiškai reikalingi moterims tarnautojoms, pastorėmis, teologėms, kurios turi panašią patirtį, iššūkius ir džiaugsmus, nepriklausomai kokioje tautoje ar bažnyčioje tarnautume. Pasimeldusios, dar ilgai negalėjome išsiskirstyti ir juokaudamos sakėme: „Susitinkame po metų Šiauliuose tą pačią dieną, tuo pačiu laiku“… 🙂

2 Comments

  1. Ala

    Issamus pasakojimas apie tarnaujancias moterys.Te Dievas sustiprina kiekviena is jusu.Noretusi paskaityti ir apie autores tarnyste, per kurios meile ir zodzio tarnavima esame siandien tvirti Dieve.O ji kaip visada apie save nutyli……

    Reply
  2. Anonimas

    laba diena,aciu kad esat atsidavusu Dievo tarnaite,daugeliu esat pavyzdis,ir ikvepymas,bukit palaiminta.Dievui slove ir garbe.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė… (Iš 13, 3) Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, tarsi istorinis Deja vu (pr. [deʒa vy], sk. dėža vu, liet. jau matyta), dar kartą, po 50 metų...

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai