Šiandien, Lietuvos moterys, pažymėdamos sau ir visai visuomenei reikšmingą šimtmečio moters balsavimo teisės datą, jungiasi akcijai Centriniame Lietuvos Pašte. Čia gaudamos proginį atviruką, užklijuos Lietuvos pašto išleistą šventinį pašto ženklą, skirtą moterų balsavimo šimtmečiui Lietuvoje, ir išsiųs valstybės vadovams. Tokiu būdu primins, jog šiam neeiliniam įvykiui mūsų valstybėje yra per mažai skirto dėmesio, nesurengtas nei vienas didesnis edukacinis ar šventinis renginys. Ši data, deja, šiandien prisimenama tik sąmoningos bei pilietinės visuomenės dėka.

„1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Laikinosios konstitucijos pamatiniuose dėsniuose sulygintos vyrų ir moterų balsavimo teisės.

Po metų buvo priimtas Steigiamojo Seimo įstatymas, moterims suteikta galimybė būti ir kandidatėmis, ir rinkėjomis. Moterys pateko į sąrašus, dalyvavo rinkimų kampanijoje ir buvo išrinktos į Steigiamąjį Seimą.

Taip Lietuva suteikė ir realiai įgyvendino balsavimo teisę moterims anksčiau už tokias šalis kaip Prancūzija, Šveicarija ar JAV.“, – pastebi akcijos organizatoriai vyriausybininkai (Nacionalinės emancipacijos diena, Lygių galimybių plėtros centras, Lietuvos žmogaus teisių centras) .

Deja, tenka pripažinti, kad mūsų, krikščionių, aplinkoje ne visada tinkamai suvokiama ši istorinė pergalė, privilegija ir galimybė moteriai balsuoti, aktyviai veikti visuomeniniame, mokslo, kultūriniame, ekonominiame, dvasiniame gyvenime. Nors tikinčios moterys dažniausiai net nesvarstydamos naudojasi šia galimybe per kiekvienus rinkimus, tačiau neretai tikinčiųjų aplinka neigiamai, gan stereotipiškai, vienpusiškai, o kartais ir fundamentalistiškai vertina moteriškosios emancipacijos judėjimą, kuris moterims sunkiu keliu iškovojo įvairias teises ugdančias demokratinę visuomenę. Šiuo klausimu krikščionių ratuose matau ne tik loginę, bet teologinę prieštarą bei moterų judėjimo ir teologijos raidos istorijos pažinimo didelę spragą.

Jėzus ir samarietė. Kadras iš filmo.

Moteris ir Jėzus

Jėzus Kristus, kaip žmonijos Gelbėtojas, yra krikščionijos ištaka, kelias ir tikėjimo centras. Jo gyvenimas, meilės taranavimas, pasiaukojanti atperkamoji mirtis ir visiems teikiantis viltį prisikėlimas yra pagrindinis krikščioniškosios tradicijos tonas bei veikimo charakterio būdas. Todėl be jokios abejonės Jis turėtų būti krikščionims ir veikimo, ir atnaujinto santykio į kiekvieną žmogų pavyzdys.

Keturių evangelijų pasakojimai atveria, kad su moterimis Jėzus elgėsi ne pagal to meto vyravusios patriarchalinės kultūros standartus ir normas. Jis, kaip Dievo tiesa ir Tėvo atvaizdas, viršijo to meto kultūrą. Moterims, kaip ir vyrams, Jėzus rodė Dievo meilę, pagarbą, atjautą, atleidimą, draugiškumą. Kristus nesibodėjo nuoširdžiai kalbėtis ir bendrauti su moterimis, nors kitų akyse jos buvo žemesnės kilmės, ar prastos reputacijos. Antai, visų pasmerktai samarietei, esančiai žemiausioje socialinėje grandyje moteriai, Jis atvėrė naują dvasinę tiesą, kad Dievas garbinamas ne tradicija, ar apeigomis šventose vietose, bet „dvasia ir tiesa, nes Dievas yra Dvasia“. Jai Jis tiesiogiai atsivėrė kaip lauktasis žydų Mesijas, o ji tapo Jo evangeliste visame Samarijos mieste (Jn 4 sk.).

Jėzus draugavo su moterimis. Lozorius, Morta ir Marija yra žinomi, kaip Jėzaus draugai, pas kuriuos Jis dažnai apsilankydavo. Kartą Jėzus namų ūkyje plušančiai Mortai pagyrė jos seserį Mariją, sėdinčią prie Jo kojų, kaip mokinę, ir klausančią mokytojo žodžių. Jėzus skatino ne tik vyrų, bet ir moterų vidinį troškimą pažinti Dievą, ir, žinoma, mokytis, siekti žinių (Lk 10).

O ką jau bekalbėti apie tas moteris, kurios parodė neapsakomą vidinį tvarumą, ryžtą, drąsą ir gailestingumą Kristaus kančios kelyje, sekdamos Juo iki pat kryžiaus mirties, kai Jo apaštalai buvo išsisklaidę. Tad jos tapo ir pirmosiomis šlovingo Jėzaus prisikėlimo liudytojomis, atnešusiomis žinią patiems apaštalams.

Akivaizdu, Kristus moterų nediskredituoja ir nediskriminuoja nei dėl lyties, nei dėl socialinės padėties, nei dėl moralinės situacijos. Jis mato trokštančią širdį ir kviečia ją dalyvauti įvairiuose Dievo darbuose tiek bažnyčioje, tiek visuomenėje.

Moterų už teisę balsuoti eisena. JAV.

Sufrežizmas ir krikščionybė

Bažnyčios ir moterų judėjimo už jų teises santykiai buvo ir išlieka nevienprasmiški: vieni krikščionys palaiko, kiti ne. Antai, kai XIX a. pb. ir XX a. pr. moterys anglosaksiškame pasaulyje jungėsi, kad įgytų balsavimo teisę, bažnyčia veikė irgi nevienareikšmei. Nors Anglijos oficialios Anglikonų bažnyčios santykis į sufrežismą buvo sudėtingas ir nepalaikantis, tačiau svarbu pastebėti, kad daug krikščionių palaikė moteris ir patys dalyvavo šiame judėjime visame pasaulyje.

Už pagrindinės Anglijos bažnyčios institucijos ribų daugelis atskirų anglikonų dvasininkų ir parapijiečių palaikė moterų rinkimų teisę. Taip pat gyvavo taikusis seserų (tikinčių moterų) judėjimas sufrežizme. Daugybė krikščionių, įskaitant Maude Royden ir Louise Creighton, padėjo suderinti Nacionalinę moterų tarybą už moterų rinkimų teisę Britanijoje.

Be to 1909 m. dvasininkas Claude Hinscliffe ir jo žmona Gertrude įkūrė Bažnyčios Lygą Palaikyti Moterų Sufrežismą (BLPMS). Ši grupė ragino parlamentą palaikyti moterų teisę balsuoti ir užtikrino teologinius motyvus paremti šiai kampanijai. Hinscliffe pateikė parlamentui „gilius religinius įrodymus už moterų judėjimą”.

1912 m. Bažnyčios Lyga palaikanti moterų sufrežizmą, turėjo daugiau kaip 3000 narių, o per kelis metus (1914 m.) išaugo iki 5000 narių, tikinčių vyrų ir moterų. Kartu su kitomis grupėmis, tokiomis kaip Laisvos Bažnyčios (Free Church) moterų teisingumo lyga ir Katalikų moterų teisingumo lyga, visoje Didžiojoje Britanijoje buvo kur kas didesni skaičiai dvasininkų ir tikinčiųjų, kurie aktyviai palaikė pažangių moterų judėjimą.

Nuotraukoje – Steigiamojo Seimo atstovės, sėdi iš kairės Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, stovi iš kairės – Ona Muraškaitė-Račiukaitienė ir Salomėja Stakauskaitė (nuotrauka Panevėžio kraštotyros muziejaus).

Lietuva ir moterų teisė balsuoti

Jei persikeltume į Lietuvą, pamatytume panašų vaizdą pirminėje judėjimo vystymosi stadijoje. Iki 1905 m. – įkurta pirmoji Lietuvos moterų organizacija-susivienijimas. Tai buvo neformalus feministinis judėjimas, kuriame aktyviai dalyvavo bajorės, daraktorės, knygnešės, slaptų mokyklų įkūrėjos, įvairių denominacijų (katalikės ir evnagelikės) krikščionės. Jos akcentavo moterų teises, kritikavo ribotą moters vaidmenį visuomenėje, pabrėždavo demokratinės tautinės ir savarankiškos valstybės nuo carinės Rusijos idėją. Tokia valstybė joms siejosi ir su moterų lygiagretiškumu bei jų išlaisvėjimu, moterų lygiateisiu dalyvavimu tautos gyvenime.

1907 m. Kaune moterų susivienijimas surengė Pirmąjį moterų suvažiavimą, kuriame dalyvavo 350 dalyvių. Tačiau čia išryškėjus dviem sąjūdžio srovėms, liberalesniai ir katalikiškai, įvyko išskyrimas į dvi grupes. 1908 m. atskirai įsikūrė Lietuvos katalikių moterų draugija, o 1929 m. buvo įsteigta ir trečioji – Evangelikių moterų draugija. Jos siekė panašių tikslų – tautos švietimo ir kultūrinimo, sprendė moterų prekybos problemą, skatino rašyti moterų tema į spaudą, ragino užsiimti labdara. Tačiau jau visa tai vykdė savo konfesinės teologijos rėmuose.

Nors grupės ir atsirado, vis tik 1918 m. lapkričio 2 d. pavyko pasiekti, kad Laikinojoje konstitucijoje būtų sulygintos vyrų ir moterų teisės balsuoti.

Pirmoje Lietuvos feminizmo bangoje dalyvavo daug garsių Lietuvos moterų, kaip Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Gabrielė Petkevičiatė-Bitė, Ona Brazauskaitė-Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė ir daug kitų. Jų visų visuomeninis indėlis didžiulis, bet dar per menkai įvertintas ir laukia savojo laiko, kad būtų naujai atrastas ir išskleistas jų puoselėtų vertybių poveikis sukurtai moderniai Lietuvos valstybei.

Sveikinu, mielos moterys, promočių mums suteiktos balsavimo teisės šimtmečio proga! Saugokime, vertinkime visas dovanas ir pažinusios Dievo suteiktą mums palankumo metą, drąsiai vystykime skirtingas malones savo gyvenimo dienomis!..