Ps 122, 1 „Džiaugiausi, kai jie man pasakė: „Eikime į Viešpaties namus!”

Paraginimas ateiti į Dievo namus pradžiugina Dovydo širdį. Be namų žmogui nėra gerai.

Dievas taip sukūrė, kad visi gyviai kūrinijoje turi namus – savo vietą po saule: lizdus, urvus, uolas… Labiausiai žmogui reikalingas visavertiško gyvenimo vystymuisi – namų židinys, šeima, jos atmosfera.

Tačiau svarbūs ne tik žemiškieji namai, bet ir Viešpaties namai, kuriuose nuolat skamba Dievo žodis, gyrius ir malda, kaip kasdien iškrentanti švieži mana iš dangaus. Atėję į Dievo namus, turime galimybę ją surinkti nuolankia ir paklusnia širdimi, sustiprinti save Viešpatyje. Neabejotina, Dievo namai yra daugiareikšmiai kiekvienam tikinčiajam. Kaip po dienos darbų malonu sugrįžti į savo namus, taip gera eiti ir į Dievo šventyklą – šventųjų susibūrimą po alinančių sielą kasdieninių iššūkių. Ne veltui psalmistas džiaugiasi paragintas eiti į Viešpaties namus, kurie primena sielai tikrąjį jos poilsį ir atgaivą.