Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Bendruomeniškumas ir bažnyčios iššūkiai

2015 18 sausio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Bendruomeniškumas ir bažnyčios iššūkiai

rankosŠiandien (sausio 18 d.) prasidėjus Krikščionių vienybės savaitei, siūlau paskaityti mano straipsnį apie bendruomeniškumą ir bažnyčios iššūkius.

Bažnyčia nėra vienintelė bendruomenė visuomenėje. Valstybėje egzistuoja įvairios žmonių grupės: draugijos, partijos, klubai ir t.t. Žmogus iš prigimties yra socialus, turintis gyvą ir išreikštą bendrystės poreikį su kitais. Todėl bendruomeniškumas yra gan plati sąvoka.

Tai žmonių, kurie turi bendrus tikslus, vertybes, siekius, pomėgius, susibūrimai. Tačiau bendruomenė nėra lygi bendruomenei. Vienų siekiai gali būti dvasiniai ir moralūs, kitų – nedori ir net nusikalstami. Kažkas siekia amžinų vertybių, kai kas – tautinių, visuomeninių, dar kiti – vien malonumų. Ryškėja tendencija, jog visuomenė buriasi į įvairias bendruomenes, atsiranda ir formuojasi naujos grupės. Deja, dažniausiai ne tikėjimo, bet sekuliarios bendruomenės. Tai primena Jėzaus palyginimą apie Dievo karalystę kaip dirvą, kurioje šeimininkas pasėjo gerą sėklą, bet žmonėms miegant atėjo priešas ir pasėjo blogą sėklą – rauges (Mt 13, 24-30). Želmenims sudygus, paūgėjus ir subrandinus vaisius, užaugo ir raugės. Šeimininkas tarnams, kaip Dievas angelams, neleidžia rauti raugių, kad nebūtų išrauti ir kviečiai. Tik derliaus nuėmimo metu – teismo dieną – bus atskirti kviečiai nuo raugių, kaip ir kituose Jėzaus palyginimuose geros žuvys išrenkamos iš blogų (Mt 13, 47-50), avys atskiriamos nuo ožių (Mt 34-46), teisieji eis į amžinąjį gyvenimą, nedorieji – į amžiną kentėjimą.

Per krikščionybės erą pasaulio „dirvoje” plačiąja prasme „auga” dviejų tipų bendruomenės: bažnyčios – tikėjimo bendruomenės, tarsi kviečių pasėlis ir netikėjimo sambūriai – kaip raugių pasėlis. Jos iki teismo dienos auga kartu. Kviečiams ir raugėms augti kartu nėra lengva, nes raugės klaidina ir stelbia kviečius, auga greičiau. Neretai ima atrodyti, kad nedorųjų susibūrimams sekasi geriau nei bažnyčiai, kuri neša Kristaus kryžiaus paniekinimą žemėje, eina savęs išsižadėjimo ir pasiaukojimo keliu. Tuo tarpu anie dainuoja, šoka, linksminasi, valgo nedorybės duoną ir geria smurto vyną, ištvirkauja ir siautėja nepasotinamoje prabangoje. Tuomet tikėjimo bendruomenei linksta kojos, ne vieną apninka tokios mintys: Kas iš to, kad laikėmės Jo nuostatų ir vaikščiojome nuleidę galvas Viešpaties akivaizdoje? (Mal 3,14). Tada dera prisiminti, kad Viešpaties diena nušvis kaip aušra, ir raugių šešėliai pasitrauks, nes jos bus išrautos: Teisme neišstovės bedieviai, nė nusidėjėliai teisiųjų susirinkime. Viešpats žino tiesiojo kelią, o bedievio kelias pražus (Ps 1, 5-6).

Pirmoje straipsnio dalyje norėčiau pakalbėti apie sekuliarias bendruomenes ir jų tendencijas mūsų dienomis, o kitoje dalyje – apie Kristaus bažnyčią, jos vienybės iššūkį ir kainą.

Sekuliarios bendruomenės – šiandieniniai bažnyčios pakaitalai

Mes gyvename vadinamamuoju lūžiniu pasaulėžiūrų laikotarpiu, kai pereinama nuo vienos dominavusios pasaulėžiūros prie kitos: nuo modernizmo prie postmodernizmo. Nuo XVIII a. iki XX a. vidurio Vakaruose vyravo modernizmo ideologija, iškėlusi ir įtvirtinusi individo pasauliečio, laisvo nuo Dievo, bažnyčios ir religijos, įvaizdį. Žmogus buvo išaukštintas, o Dievas – nustumtas į siaurą bažnytinio gyvenimo sferą, arba iš viso imta neigti Jo egzistavimą. Individas buvo sureikšmintas kaip visa ko matas, ypatingai įvertinti jo sugebėjimai, galimybės. Modernizmas labiau akcentavo individualizmą, o ne bendruomeniškumą.

XX a. viduryje postmodernizmas ėmė labiau pabrėžti ne racionalų individualizmą, o jo autentiškus, šiltus santykius, siekiant pastebėti kiekvieno kultūrinį, etninį, asmeninį unikalumą. Tačiau postmodernistinė pasaulėžiūra ir toliau išlaiko centre žmogų ir jo subjektyvias vertybes. Biblijos Dievas, kaip vienintelė tiesa, Jo nustatytos amžinos normos bei universalios vertybės išlieka nepriimtinos.

Pastaraisiais metais Lietuvoje stebėtinai išaugo susidomėjimas bendruomeniškumu. Vis dažniau viešumoje pasigirsta valstybės, mokyklos ar viešos įstaigos vertinimas kaip bendruomenės. Šiandien tapo populiaru organizuoti įvairių žmonių grupių bendruomenines šventes, kaip antai, miesto bendruomenės, vaikų bendruomenės, jaunimo bendruomenės, tam tikros etninės grupės bendruomenės, net pasaulinės bendruomenės šventimus. Tai tik patvirtina, jog žmonės yra išsiilgę tikros, jaukios bendruomenės, kurioje jaustų savo požiūrių tapatumą ir vieningumą. Šioje srityje Kristaus bažnyčia galėtų matyti savo misijos lauką ir darbuotis, atverdama broliškų santykių autentiškumą bei gelmę.

Deja, sekuliarios bendruomenės akivaizdžiai stokoja Dievo ir vienos tiesos elemento. To, kas bendruomenę suvienija, apjungia skirtingus žmones antgamtiškai. Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos (Apd 4, 32), – pasakyta apie apaštalų bažnyčią. Tai Naujojo Testamento bendruomeninis krikščionių idealas. Kristaus bažnyčia išsiskiria iš kitų sambūrių savo dieviška prigimtimi, išganymo paslaptimi, Dvasios vienybe.

Mes, kaip bažnyčia, turėtume saugotis, kad netaptume sekuliaria bendruomene, kurioje kiekvienas diegia savo nuomonę, ignoruodamas biblinę tiesą ir Dvasios vienybę. Pastebiu, jog tikintieji, paveikti pasaulio požiūrio, bando „pritempti” Dievą, Evangelijos ir bažnyčios mokymą prie savo nuomonės, supratimų ir įsivaizdavimų. Nepamirškime, jog Kristaus bažnyčios idealas nėra įvairių nuomonių ir supratimų toleravimas, bet paklusnumas Dievo valiai ir vienybės Kristuje siekimas.

Kristaus bažnyčia – vienybės iššūkis ir kaina

Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams nemažai kalba apie tai, kas yra bažnyčia, apie Jos dievišką prigimtį (Ef 2, 10-22), apie Kristų, kaip bažnyčios galvą (Ef 1, 22), bažnyčią, kaip išganymo per Kristaus kryžių paslapties atskleidėją (Ef 3, 8-12), bei aprašo bendruomeninį krikščionių vienybės idealą (Ef 4, 1-16). Bažnyčios vienybė postmodernizmo pasaulėžiūros kontekste bus dar didesnis iššūkis negu anksčiau.

Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 1-6).

Šiuo paraginimu apaštalas Paulius parodo krikščionims dvasios vienybę kaip didžiai saugotiną vertybę. Nusakydamas tikinčiųjų vienybės esmę, apaštalas atskleidžia, jog, viena vertus, vienybė yra Dievo dovana ir Jo darbas tarp mūsų, kita vertus – tai tikinčiųjų dvasinės pastangos ir atsakomybė.

Pirmiausia turėtume suvokti, jog bažnyčia yra antgamtiškai Dievo sukurta ir suvienyta. Bažnyčią, priešingai nei sekuliarią bendruomenę, subūrė ne žmonės savo pastangomis ir interesais, bet Dievo valia. Jis pašaukė mus, netikinčius, į tikėjimo bendruomenę – ekleziją, (gr. pašaukti iš). Apaštalas pabrėžia, kad mūsų vienybės pagrindu tapo pats Dievas, dieviškoji Trejybė: viename Kūne esame sujungti viena atgimdančia ir pagirdančia Dvasia (4 eil.), o Kristus mus apjungia vienu gelbstinčiu tikėjimu ir vienu krikštu (5 eil.). Galiausiai mus jungia pats Tėvas, kuris yra virš visų, – Jo autoritetas visiems, Jis – per visus, veikiantis per kiekvieną, Jis – visuose, Jo garbingumas kiekviename Dievo vaike (6 eil.). Tai yra mūsų vidiniai saitai: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Kita vertus, taip pat nemenka pačių krikščionių atsakomybė, puoselėjant bažnyčios vienybę. Gavę Dvasios vienybę dovanai, esame įpareigojami ją saugoti. Apaštalas Paulius išskiria keturias krikščionių nuostatas, kurios sergėja bendruomenės vienybę Kristuje. Tai ne kas kita, kaip krikščioniško charakterio bruožai, vidinės širdies nuostatos.

* Nuolankumas. Su visu nuolankumu <…> siekite išsaugoti Dvasios vienybę (2, 3 eil.). Nuolankumas yra išdidumo ir pasiaukštinimo priešingybė. Jei graikiškoje kultūros terpėje nuolankumas asocijavosi su vergišku keliaklupsčiavimu, tai Naujasis Testamentas suteikia jam naują prasmę. Tai vidinė širdies nuostata, nemanyti apie save daugiau už kitus. Pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save(Rom 12, 10). Tenka visada budėti prie savo širdies durų, kad atpažintume iš piktojo prisėlinusią puikybės klastą, kuri menkina kitą.

* Romumas. <…> bei romumu <…> siekite išsaugoti Dvasios vienybę (2, 3 eil.).Romumas yra priešingas manipuliacijai, kito žmogaus užvaldymui. Tai – Kristaus savybė. Jėzus ragina visus pavargusius ir prislėgtus sekti Juo, nes Jis – romus ir nuolankios širdies. Todėl Jis teikia sieloms atgaivą (Mt 11, 28-29). Kartais romumas neteisingai suvokiamas kaip abejingumas silpniesiems, daromai neteisybei. Bet Jėzus įkūnija tikrąjį romumą, – Jis nenuskriaudė silpnojo, nesiekė pasinaudoti, bet gaivino vargšų sielas. Romumas – tai vidinis atsisakymas fizinės ir psichologinės prievartos, agresijos, manipuliacinės jėgos. Romus žmogus nemanipuliuoja kitais, sakydamas: „Jei taip nepasielgsi, kaip sakau, tai tavęs laukia Dievo prakeikimas ir teismas”. Krikščionims netinka siekti savo tikslų smurto įrankiais. Tai yra ne taikos, bet skaldymo kelias, ne ugdymo, o griovimo įrankiai.

* Kantrybė. <…> su ištverme, pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę (2, 3eil.). Kantrybė – priešinga nesusivaldymui. Ji yra susijusi su Dievo meile, nes meilė – kantri. Kas myli, tas pakenčia net ir neteisybę. Tai paties Dievo charakteristika. Kantrybės spektras – ganėtinai platus. Tai kantrumas išmėginimuose, pakėlimas kančios ir skausmo, bet dar dažniau kantrybė Naujajame Testamente traktuojama kaip atsisakymas keršyti. Dievo kantrybės turtai yra didingi. Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų nuodėmes, bet pakęsdamas meilėje atidavė save už mus. Pakęsti vienas kitą meilėje – tai kantrumas bendruomenėje. Tokia krikščionio tarnystė, kuri saugo vienybę.

* Taika. <…> siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais (3 eil.). Taika klesti ten, kur atsisakoma kovoti, kivirčytis, muštis, smurtauti, skriausti kitą. Karas yra taikos priešingybė. Patys skaudžiausi karai yra brolių karai. Jie užsidega ten, kur įsigali pavydas ir kūno geismai. Taikingumas yra dar viena meilės apraiška, kaip ir nuolankumas, romumas, kantrybė. Visos šios savybės yra krikščioniškoji meilė – agapė.
Jei nėra šių savybių, bažnyčiai gresia skilimas. Tad Paulius ragina atsisakyti to, kas skaldo bažnyčią: kūniškų kovų, agresijos, išdidumo ir manipuliacijos. Krikščioniškas charakteris saugo bažnyčią vienybėje.

***

Nors sekuliarios bendruomenės bursis šalia bažnyčios ir vilios savo išoriniu žavesiu (nes kai kurios idėjos tikrai skambės patraukliai, kaip antai, tolerantiškai vertinama individo nuomonė), neapsigaukime – mes nesame postmoderni bendruomenė. Mes – amžinojo Dievo ir vienatinio Jo Sūnaus bažnyčia, pašaukta atlikti Jo darbus meilėje, tiesoje ir vienybėje.

Jei mes norime būti pasišventę Kristaus kūno nariai, te nė vienas žmogus nebūna pats sau labai svarbus, bet verčiau mes visi būkime tuo, kas esame visų mūsų labui ir ugdymui (J. Kalvinas).

1 Comment

  1. Angelina

    Labai aciu uz nuosirdu straisni,kuri skaitydama su dziaugsmu pagalvojau,kaip puiku priklausyti sitokiai slovingai baznyciai,kurios Galva Jezus Kristus,o Jo isrinktieji tik nuolankus tarnai. Su meile.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai